5 km į šiaurę nuo Kėdainių nutolęs bažnytkaimis išsidėstęs Nevėžio ir Alkupio santakoje. 

Pirmą kartą Apytalaukis paminėtas Hermano Vartbergiečio (Hermann Wartberge) „Livonijos kronikoje“ 1371 metais. Išliko mūrinė baroko architektūros parapinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, pradėta statyti 1635 metais, tačiau baigta tik XVII a. pabaigoje. Ją fundavo Žemaitijos žemės teismo teisėjas, Ariogalos tijūnas Petras Šiukšta. XVIII a. antroje pusėje maldos namai išpuošti trimis iliuziškai tapytais rokoko stiliaus altoriais, iš kurių išliko tik šoninis, dedikuotas šv. Pranciškui. Bažnyčioje yra kripta su Apytalaukio savininkų Šiukštų ir Zabielų palaikais. Nuo XV a. minimas Apytalaukio dvaras. Jį valdė Šiukštos, Karpiai, Tiškevičiai, Zabielos. Šiandien ūksmingame parke tebestovintys dvaro rūmai Zabielų statyti XIX a. viduryje. 

Dalia Klajumienė, Apytalaukis, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 27–28.