Griškabūdis, kuris 1697-1706 m. pirmą kartą minimas Sintautų bažnyčios metrikų knygose, XVIII a. viduryje tapo Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio) karmelitų filija. Čia Vilniaus vaivados ir LDK etmono Mykolo Višnioveckio ir jo žmonos Teklės Vyšnioveckienės lėšomis 1742-1743 m. pastatyta medinė bažnytėlė, kurią konsekravo Žemaičių vyskupas Antanas Dominykas Tiškevičius. Tos konsekracijos atminčiai buvo padaryta puošni lenta su fundatorių ir vyskupo herbais bei lotynišku įrašu. Griškabūdžio parapija atiduodama Naumiesčio karmelitams, kurie čia įkuria savo skyrių (rezidenciją) ir pastato nedidelį medinį vienuolyną, kuriame pastoviai gyvendavo keleta vienuolių (J. Totoraitis teigia, kad turėję būti ne mažiau kaip trys vienuoliai karmelitai). Be to, iki 1811 m. Griškabūdyje buvo karmelitų išlaikoma špitolė, kurią vėliau atstojo brolijos namai, parapijiečių išmaldomis rėmę pavargėlius.

Parapijai plečiantis, XVIII a. pabaigoje pirmoji Griškabūdžio bažnytėlė jau nebesutalpino tikinčiųjų ir karmelitai ėmė rūpintis naujomis statybomis. Yra manoma, kad tam darbui pasirinktas architektas inžinierius Juozapas Vališauskas ir kunigas Jeronimas Šateika. J. Vališauskas, baigęs mokslus Vilniuje bei Paryžiuje ir priklausydamas karmelitų ordinui, 1783 m. jau buvo suprojektavęs mūrinę bažnyčią Naumiestyje. Griškabūdyje nutarta statyti iš medžio, nes Jurbarko seniūnas Ignas Potockis nemokamai paskyrė miško medžiagos. 1792-1794 m. iškilo gražus, įdomios architektūros sakralinis statinys, kurį 1800 m. konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius. Pastarasis įvykis vėlgi lotynišku įrašu įamžintas akmens plokštėje. 1743 m. ir 1800 m. bažnyčios konsekravimo lentos iki šiol pagarbiai saugomos bažnyčios zakristijoje.

Aštuonkampė klasicistinė Griškabūdžio bažnyčia stovi lygioje vietoje, ilgos stačiakampės aikštės kampe. Fasadus turtina stačiakampiai prieangio-portiko, presbiterijos-zakristijos priestatai ir nedideli altoriams skirti kyšuliai. Ypač puošnus pagrindinio fasado keturkolonis dorėninis portikas su belvederiniu bokšteliu. Statinį vainikuoja piramidinis stogas, o jo centrą ryškina daugiakampis bokštelis, užbaigtas kryžiumi. Pažymėtina, kad Griškabūdžio karmelitų bažnyčia yra vienintelis išlikęs daugiakampės klasicistinės medinės bažnyčios Lietuvoje pavyzdys. Šio unikalaus statinio interjerą dengia plokščios lubos, atremtos į keturias mūrines jonėnines kolonas. Lubų vidurio perdanga pakelta ir imituoja veidrodinį skliautą. Aštuonkampę dalį juosia galerija, o sienas dengia polichrominė sienų tapyba, daugiausia imituojanti architektūros elementus. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje, kol čia dar buvo karmelitai, bažnyčią puošė septyni altoriai: didysis su Pasaulio Išganytojo paveikslu ir šeši šoniniai — Škaplieriaus Švč. M. Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Onos, Šv. arkangelo Mykolo, Šv. Teklės, Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo. Kaip matyti, altoriai buvo tituluoti karmelitams svarbių įvykių, šventųjų ir bažnyčios fundatorių garbei.

Griškabūdyje gyvavusi karmelitų rezidencija buvo Prūsijos valdžios panaikinta kartu su Naumiesčio vienuolynu, t. y. 1805 metais, tačiau vienuoliai, neprarasdami vilties čia vėl atsikurti, liko prie bažnyčios ir toliau rūpinosi parapija. Jie gyveno vienuolyno statinyje, kuris sudegė 1840 m. 1811 metų dokumentuose minimi trys Griškabūdžio vikarai, buvusieji karmelitai: Martynas Bartosevičius, Jeronimas Šateika ir Pranas Gailevičius. Viltims atkurti savo rezidenciją nebuvo lemta išsipildyti, tačiau, kaip rašo Jonas Totoraitis, karmelitai „paliko gražų savo veikimo paminklą. Kaip jų statytoji Naumiesčio bažnyčia yra gražiausia ir didžiausia Vilkaviškio vyskupijoje, taip Griškabūdžio bažnyčia yra erdviausia ir puikiausia visų medinių bažnyčių ne tik Vilkaviškio diecezijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji yra karmelitų garbė”.

XIX a. ir XX a. ne kartą remontuota bažnyčia išlaikė savo grožį iki šių dienų. 1877-1880 m. remonto metu senieji altoriai buvo pakeisti naujais — neobaroko formų, kurių autoriumi laikomas meistras Gutti. Tada bažnyčia pasipuošė ir daugeliu naujų altorinių paveikslų. Žinoma, kad vienuolių karmelitų ypač garbinamą Škaplieriaus Švč. Mergelę Mariją 1873 m. nutapė dailininkas A. Muržinovskis. Nuo 1922 m. čia klebonavęs Juozas Vaičaitis (poeto Prano Vaičaičio (1881-1961) brolis) vėlgi 1929 m. atnaujino bažnyčią, o 1933 m. pagal inžinieriaus Antano Bistricko projektą pastatė gelžbetoninę varpinę. Prie jos J. Vaičaitis, Griškabūdyje klebonavęs 42 metus, ir palaidotas.

1996 m. griškabūdiečiai šventė bažnyčios 200 metų jubiliejų. Ruošiantis šiam įvykiui, buvo atnaujinta bažnyčios išorė ir vidus. Pagal tarpukario laikų nuotraukas pakeisti visi langai, restauruotas vitražas, sienų tapyba. Ta pati ikonografinė medžiaga leido parengti klebonijos atstatymo projektą, kuris per trumpą laiką (3 mėnesius) buvo įgyvendintas. Unikalus, kadaise basiesiems karmelitams priklausęs ansamblis dabar parapijiečius ir svečius pasitinka atsinaujinęs, traukdamas žmones dvasiniu grožiu, bažnytinio meno vertybėmis.

http://vienuolynai.mch.mii.lt