ŠČORSAI (Шчорсы, Gardino sritis, Naugarduko rajonas)

Tikriausiai dar XV a. Lietuvos didieji kunigaikščiai Ščorsus dovanojo Chreptavičiams. Valda kelias kartas priklausė šiai giminei. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius čia vykdė ekonomines ir socialines reformas. Jo valdomi Ščorsai tapo svarbiu ūkio ir kultūros centru. 1784 m. pakeliui į ↑ Gardiną Ščorsuose viešėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.

Jokimas Liutauras Chreptavičius Ščorsuose, 1758 m. sudegusios parapinės bažnyčios vietoje, pastatydino naują katalikų šventovę (tikriausiai pagal italo Džuzepės de Sako (Giuseppe de Sacco) projektą). Didiko užsakymu tapytojas Marčelas Bačarelis (Marcello Bacciarelli) nutapė bažnyčiai skirtus paveikslus „Kristus laimina vaikus“ ir „Šv. Izidorius“. Bažnyčia neišliko.

Šv. Dmitrijaus cerkvė pastatyta 1770–1776 m. pagal prancūzų architekto Žako Gabrielio (Jacques Gabriel) projektą (kitais duomenimis, projekto autorius Džuzepė de Sakas). Ją, kaip unitų cerkvę, pastatydino Jokimas Liutauras Chreptavičius. XIX a. šventovė atiteko stačiatikiams, XX a. 8-ajame dešimtmetyje buvo atnaujinta.

Chreptavičių rūmai pastatyti 1770–1776 m. pagal Džuzepės de Sako projektą, dalyvaujant italui Karlui Spampaniui (Carlo Spampani) ir prancūzui Žakui Gabrieliui. Didikas čia sukaupė didžiulę, beveik 8 tūkst. knygų, biblioteką ir dailės kūrinių kolekciją. Rezidencija klestėjo XIX amžiuje. Rūmus supantis prancūziškasis parkas buvo laikomas vienu gražiausių Naugarduko krašte.

Po Pirmojo pasaulinio karo Ščorsų biblioteka išvežta į ↑ Kijevą, o dailės rinkiniai – į Maskvą, kur saugomi iki šiol.

Išliko rūmų griuvėsiai: oficinos, ūkinių pastatų ir bibliotekos liekanos.

Aistė Paliušytė, ŠČORSAI, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 366–367.