NAUGARDUKAS (Навагрудак, Gardino sritis, rajono centras)

Naugardukas – vienas seniausių istorinės Lietuvos miestų. Pirmą kartą paminėtas 1116 m., nuo XIII a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Naugarduke pastatydino galingą mūrinę pilį. Ji stovėjo ant labai stataus kalno, apsupto vandens grioviu, su didžiuliu mūriniu vartų bokštu – donžonu. Tvirtovė dar kelius šimtmečius buvo stiprinama ir perstatoma, kol 1706 m. buvo sugriauta švedų. Ilgainiui senosios pilies yrančių sienų plytas išsinešiojo žmonės, o akmenys buvo panaudoti gatvių grindiniui. Vis dėlto iki šių dienų išliko įspūdingi dviejų pilies bokštų griuvėsiai, liudijantys praėjusių laikų tvirtovės didybę ir tebedominuojantys dabartinėje miesto panoramoje.

1507 m. Naugardukas tapo vaivadijos centru, 1511 m. gavo miesto savivaldos teises. 1581–1775 m. mieste kas antrus metus vykdavo 22 savaites trunkančios Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesijos. Į jas suvažiuodavo daug bajorijos, tai skatino miesto augimą. XVII a. viduryje Naugardukas stipriai nukentėjo per karą su Maskva. 1751 m. miestą nusiaubė gaisras, o nuo 1775 m. Naugarduke vykusios Vyriausiojo Tribunolo sesijos buvo perkeltos į ↑ Gardiną. 1795 m. Naugardukas prijungtas prie Rusijos imperijos – prasidėjo jo smukimo laikotarpis.

Miestas nuo seno garsėjo sakraliniais pastatais. XIV a. pradžioje čia buvo viena pirmųjų pranciškonų veiklos Lietuvoje vietų – žinoma, kad didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas Naugarduke buvo pastatydinę bažnyčias Šv. Pranciškaus ordino broliams. 1714 m. Naugarduko pastalininkis Tomas Vainilavičius fundavo pranciškonų vienuolyną ir Šv. Antano Paduviečio bažnyčią (jos pastatas iškilo 1780 m.). 1831 m. vienuolynas uždarytas, 1846 m. bažnyčia perstatyta į stačiatikių Šv. Mikalojaus katedrą. Iš dalies išlikę vienuolyno pastatai paversti gyvenamuoju namu.

Mūrinė parapinė bažnyčia Naugarduke buvo pastatyta Vytauto 1415 m. ant neaukštos kalvos ir sujungta su fortifikacine pilies sistema. Gotikinės bažnyčios fasade buvo du bokštai. Joje 1422 m. įvyko Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės jungtuvės. Bažnyčia 1719–1723 m. buvo perstatyta baroko stiliumi ir konsekruota Viešpaties Atsimainymo titulu. Prie pietinio bokšto pristatyta Rudaminų koplyčia, kurioje iki šiol saugoma unikali 1643 m. Naugarduko kašteliono Jono Rudaminos Dusetiškio lėšomis sukurta memorialinė lenta iš smiltainio, skirta jo broliui Jurgiui ir aštuoniems bajorams, žuvusiems 1621 m. mūšyje prie Chotyno. Iš senosios bažnyčios pastato liko dvi gotikinės koplyčios, prigludusios prie dabartinės šventovės šono. Vienoje jų saugomas malonėmis garsėjantis Naugarduko Dievo Motinos paveikslas su sidabriniais aptaisais (XVIII a. nutapyta senesnio atvaizdo kopija). XVIII a. šioje bažnyčioje vykdavo seimelių sesijos, 1799 m. joje buvo pakrikštytas būsimasis poetas Adomas Mickevičius. 1857 m. bažnyčia buvo uždaryta. Atnaujinta po Pirmojo pasaulinio karo ir atšventinta 1922 metais. 1624 m. Kristupas Chodkevičius Naugarduke fundavo dominikonų vienuolyną. Dominikonų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 1724 m., po gaisro 1751 ir 1831 m. atnaujinta. XIX a. pristatyta varpinė. 1858 m., vienuolyną uždarius, bažnyčia tapo parapinė. Po Antrojo pasaulinio karo buvo uždaryta, tikintiesiems grąžinta 1992 metais. Išliko vertingi vėlyvojo baroko altoriai, titulinis Šv. arkangelo Mykolo paveikslas ir bažnyčios fundatoriaus Kristupo Chodkevičiaus portretas.

Naugarduke Kazimieras Leonas Sapiega buvo įkurdinęs ir bonifratrų vienuolius. XVII a. viduryje čia įsikūrė dominikonės, taip pat marijavitės. 1626 m. mieste ėmė veikti jėzuitų misija, vėliau ji išaugo į rezidenciją (1631–1714) ir kolegiją (1714–1773). Prie jėzuitų namų nuo 1649 m. veikė mokykla, nuo 1721 m. – vaistinė.

Naugarduko stačiatikiai nuo seno turėjo dvi cerkves. Viena jų – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – buvo pastatyta pilyje, kita – Šv. Boriso ir Glebo – mieste. Pastarąją 1517–1519 m. senosios, dar XII a. iškilusios, šventovės vietoje pastatydino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis. 1624–1632 m. cerkvę perstatė Adomas Liutauras Chreptavičius. XVII a. pradžioje cerkvė atiteko unitams, tuomet čia buvo įsteigtas bazilijonų vienuolynas. Nuo 1839 m. cerkvė vėl priklauso stačiatikiams. Seną jos praeitį primena gotikinis tūris, gražūs žvaigždiškieji skliautai ir gotikiniai kontraforsai. Išliko ir buvusio bazilijonų vienuolyno dalis.

Jolita Liškevičienė, NAUGARDUKAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 318–322.