Istorinės žinios apie Linkuvą siekia XIV a., kovų su Vokiečių ordinu laikus. Linkuvoje nuo XVI a. pradžios minima katalikų bažnyčia, kurią, mirus vyrui ir žuvus vieninteliam sūnui, pastatydino bajorė Kotryna Mykolienė iš Žeimių.  XVI a. Linkuvos katalikų bažnyčią su visa jos fundacija perėmė evangelikai. Šalia senosios medinės šventovės jie pasistatė naują mūrinį pastatą. Kadangi bylą prieš evangelikus laimėjo katalikai, naujoji mūrinė šventovė teko jiems ir 1611 m. buvo konsekruota Šv. Jurgio, Jono Krikštytojo ir Jokūbo titulu. 

Šiandien svarbiausia Linkuvos miestelio puošmena – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (po 1690 m. gaisro atstatyta 1732–1745 m.) ir buvęs senosios regulos karmelitų vienuolynas (1773), kurį sudaro trys vienaaukščiai pastatai, išdėstyti aplink pusiau uždarą kiemą. Rytinis vienuolyno korpusas skliautuota perėja kadaise buvo sujungtas su bažnyčios zakristija. Bažnyčioje įrengti septyni drožinėti altoriai. Didįjį altorių puošia XVIII a. aptaisais dengtas, karmelitų garbintas ir malonėmis garsėjęs paveikslas „Švč. Mergelė Marija Škaplierinė“. Dešinioji koplyčia buvo globojama Škaplieriaus brolijos, kuri Linkuvoje veikė nuo 1738 metų. Brolijos lėšomis 1738 m. Vilniuje buvo įgytas XVII a. antroje pusėje tapytas Marijos Škaplierinės – vienuolių globėjos – paveikslas (išliko iki mūsų dienų), o po kelerių metų, 1745-aisiais, taip pat iš sostinės atgabentas medinis altorius. Reikšminga vieta interjere tenka didžiuliams, gausiai puoštiems garsaus Vilniaus meistro Mikalojaus Jansono vargonams su 1764 (įsigijimo) ir 1897 m. (rekonstrukcijos) datomis. Bažnyčioje yra ir kadaise procesijose naudotų altorėlių, kurių seniausias datuojamas 1738 metais. Klasicizmo stiliaus krikštykla sukurta XVIII a. pabaigoje. Buvusiame vienuolyno rūme atidengta XVIII a. sienų tapybos fragmentų.

Linkuvoje nuo seno garsūs liepą vykstantys Škaplierinės atlaidai.

Dalia Klajumienė, Linkuva, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 87–89.