Šlapaberžės dvaras (skaityti)
Garso fonas: Lukas Geniušas
Šlapaberžės dvaras žinomas XV a. ir priklausė Beržų vaidijai. Yra iškėlęs 1562 m. Šlapaberžės kaimo inventorius surašytas karališkojo revizoriaus Jono Delvutiškio. Tada kaime buvo 36 valstiečiai, valdę po valaką žemės; du valstiečiai turėjo po porą valaką, o vienas net tris.
1861 m. Šlapaberžės dvaro savininkas Tadas Gintautas pastatė mūrinę Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčią, prie kurios gyveno kunigas; bažnyčia iki 1940 m. buvo Dotnuvos filija. Parapijos kapinėse buvo medinė koplyčia.
Ilgesnį laiką Šlapaberžės dvaro savininku buvo Mykolas Kvinta, 1906 m. gavęs jį mainais už Birštono kurortą. 1918m., būdamas vokiečių karo nelaisvėje, prisidėjo ne prie lenkų, bet prie lietuvių tautybės karininkų grupės, nors lietuviškai nemokėjo. Lenkų kviečiamas apsigyventi jų barake, atsakė, kad esąs lietuvis. Grįžęs į Lietuvą, stojo savanoriu į besikuriančią kariuomenę ir buvo paskirtas karininku 1 pėst. pulkan; pasižymėjo kautynėse su bolševikais Utenos – Zarasų ruože. 1919 V 31 ties Alunta sunkiai sužeistas, kariuomenės nepaliko ir dar labiau susirišo su lietuviais. Grįžęs iš kariuomenės, apsigyveno nuosavame Šlapaberžės dvare ir stengėsi atlietuvinti aplenkėjusius tautiečius; buvo vietos šaulių vadas. Bažnyčioje, kurios kolektoriumi jis buvo, iškovojo lietuviškas pamaldas. Jo dvaras tapo lietuvybės židiniu. Kvinta mirė 1932 VII 11 sulaukęs tik 41 m.; palaidotas koplyčios rūsyje.