Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Tabariškių Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia (skaityti)



Garso fonas: Men's choir of ,,Ąžuolų klubas“, artistic director and conductor Povilas Gylys, Renata Marcinkute Lesieur (organ)

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Tabariškių bažnyčia (4)

Aprašymas

TABARIŠKĖS (Vilniaus apskritis, Šalčininkų rajono savivaldybė)

Tai bažnytkaimis, įsikūręs abipus Merkio upės, 1 km į vakarus nuo sienos su Baltarusija.

Vietovė plėtėsi dėl dvaro, kuris nuo XVII a. priklausė didikams Važinskiams. 1770 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas Mykolas Skarbekas-Važinskis Tabariškėse pastatė medinę Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią ir įkurdino senosios regulos karmelitų vienuolius. Jis taip pat pastatydino vienuolyną ir Nukryžiuotojo Kristaus koplyčią kapinėse.

Tabariškių bažnyčia bazilikinė, trijų navų, su trisiene apside. Nors ne sykį remontuota, ji iki šiol išlaikė senąsias savo architektūros formas. Bažnyčios interjere išliko penki vėlyvojo baroko stiliaus altoriai, drožinėtomis evangelistų figūromis puošta barokinė sakykla, kiaurapjūvėmis rokailėmis dekoruotas vargonų prospektas. Bažnyčią puošia vertingi XVIII a. antros pusės tapybos kūriniai: paveikslas „Šv. Ona su šv. Juozapu ir šv. Joakimu“, „Ecce Homo“ drobė, dengta puošniu kalstinėtu aptaisu, taip pat bažnyčios fundatoriaus Antano Važinskio portretas (XIX a. pradžia). Bažnyčios kriptoje šalia didžiojo altoriaus ilsisi bažnyčios fundatoriaus ir jo sesers, taip pat karmelitų vienuolės Joanos palaikai. Jų atminimą įamžina marmurinės paminklinės lentos su įrašais. 

Priešais bažnyčią stovi XVIII a. retos architektūros varpinė su vartais. Su bažnyčia ji sudaro gražų Lietuvos medinės architektūros ansamblį. 

Jolita Liškevičienė, TABARIŠKĖS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 138–139. 

Į viršų