PRIENAI (Kauno apskritis, savivaldybės centras)   Miestas įsikūręs kairiajame Nemuno krante, ties vadinamosios Prienų kilpos posūkiu, pusiaukelėje tarp ↑ Kauno ir Alytaus. 

Istoriniuose šaltiniuose Prienų miestelis pirmą kartą paminėtas 1502 metais. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras Vaza Prienus atidavė savo tarnui ir palydovui Gothardui Vilhelmui Butleriui (Gotthard Wilhelm von Buttlar), o šis čia pastatė pilį. Ji buvo sugriauta per Šiaurės karą, 1701 m., o pamatai išliko iki XIX amžiaus. 1773 m. mirus paskutiniam Butlerių giminės palikuoniui, Prienai atiteko Kazimierui Nestorui Sapiegai. Jis 1791 m. išrūpino miestui savivaldos teises ir herbą su šv. Jurgio atvaizdu. 

Prienų bažnyčia buvo funduota 1609 metais. 1750 m. iškilo dvibokštė medinė Kristaus Apsireiškimo bažnyčia, ji išliko iki mūsų dienų (1875 m. pristatytos šoninės koplyčios). Tai vienas seniausių ir gražiausių sakralinių pastatų dabartinėje Vilkaviškio vyskupijoje. Bažnyčios interjeras iki šiol sudaro darnų, menišką ir mažai pakitusį vėlyvojo baroko stiliaus ansamblį. Jame yra penki mediniai altoriai su sakykla, puošti vertingomis skulptūromis ir paveikslais. Be profesionalų rokokinės altorių drožybos, išraiškingų barokinių skulptūrų, esama ir kitų vertingų dailės kūrinių. Vienas jų – koplyčioje kabantis XVII a. vidurio paveikslas „Šv. Ona pati trečioji“, puoštas vertingais aptaisais, priklausęs Šv. Onos brolijai. XVIII a. pabaigoje buvo nutapyta iškilmingos nuotaikos, aukšto meninio lygio didžiajam altoriui skirta drobė „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ (dab. šoniniame transepto altoriuje). Tiek didysis altorius, tiek paveikslas buvo kulminacinis ikonografinės bažnyčios interjero programos akcentas. 

Jolita Liškevičienė, PRIENAI, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 107–108.