FRYDRICHO KURŠAIČIO GYVENIMAS IR NUOPELNAI LIETUVIŲ KALBAI Frydricho Kuršaičio gyvenimas Liuteronų kunigas, kalbininkas prof. F. Kuršaitis gimęs 1806 balandžio 24 miręs 1884 rugpjūčio 23d. XIX amžiuje pagal darbų kiekį patys produktyviausi veikėjai buvo keturi: du D.Lietuvoje – tai Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius, ir du M. Lietuvoje – Liudvikas Gediminas Rėza bei Frydrichas Kuršaitis. Pastarąjį su kitais trimis sieja kūrybinės bei visuomeninės veiklos įvairumas, šakotumas. Nė vienas iš jų nebuvo „vienos knygos žmogus“. Kalbant apie F. Kuršaitį su M. Valančiumi artina dėmesys blaivybei: yra parengęs ir išleidęs du leidinukus, raginančius žmones nevartoti svaigalų. Tai iš vokiečių kalbos versta Betcherio knygutė „Brangvynis tikra namų sloga“, išleista 1844 m. Karaliaučiuje, ir iš šaltinių žinomas tais pačiais metais spausdintas atsišaukimas „Brangvynis smarkiausias neprietelis žmonių“. Visi keturi buvo aktyvūs Lietuvos tautosakininkai: F. Kuršaitis 1843m. Berlyne išleido pakartotinį L. G. Rėzos „Dainų“ (I leidimas 1825 m.) leidimą su nedideliais redakciniais pakeitimais. Taip pat savo „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1876) jis skyrė lietuvių dainoms tam tikrą straipsnį, pridėjęs prie jo 25 paties užrašytas dainas su melodijomis. Tad šie faktai rodo, jog F. Kuršaičio nebūta abejingo lietuvių liaudies kūrybai, jog ji jo branginta. Deja, svaresnių darbų , prilygstančių L. G. Rėzos, S. Daukanto ar tuo labiau Antano Juškos veiklai srityje, jis nepadarė. Skirtingai nuo vyresniųjų pirmtakų, F. Kuršaitis ypač pasižymėjo kaip laikraštininkas ir politikos veikėjas. Dar studentą (Karaliaučiaus universitete studijavo 1836 – 1844 m.), jį pasikvietė kalbos taisyti Johanas Ferdinandas Kelkis, redagavęs lietuvišką laikraštį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Tačiau daugiausia jėgų F. Kuršaitis paskyrė laikraščiui „Keleivis“: 41 metus, nuo 1849 iki 1880 m., jam teko būti šio „savaitinuko“ (išeidavo kas trečiadienį) ir redaktoriumi, ir pagrindiniu autoriumi. Matyt, žurnalistika F. Kuršaitį privedė ir prie politinės veiklos: 1874 ir 1877 m. jis buvo iškeltas kandidatu į Prūsijos parlamentą, bet nesėkmingai. Apskritai iš visų F. Kuršaičio veiklos barų prieštaringiausiai ar net visai neigiamai vertinamas jo reiškimasis žurnalistikoje ir politikoje. Tokiam neigiamam F. Kuršaičio apibūdinimui dėl jo žurnalistinės ir politinės veiklos būta pagrindo: laikraštis „Keleivis“ buvo vokiečių valdžios subsidijuojamas. Tai varžė lietuvininką: jis jautėsi įpareigotas valdžios politikos nekritikuoti, prieš ją tiesiogiai nepasisakyti. Kaip ne vieno mokslininko, rašytojo ar menininko, F. Kuršaičio nuopelnai tautai remiasi ne politinėmis pažiūromis, bet konkrečiais darbais, šiuo atveju kalbos veikalais. Iš tiesų, jeigu nr F. Kuršaičio kalbotyros darbai, tai šiandien vargu ar daug daugiau jis būtu minimas už jo pirmąjį žurnalistikos vadovą J. F. Kelkį. Šie darbai padarė F. Kuršaičio vardą žinoma lyginamosios kalbotyros specialistams, kurie iš jo sėmėsi duomenų apie lietuvių kalbą. Kaip vertino užsienio mokslininkai mūsų lietuvininką ryškiausiai rodo tas faktas, kad 1883 m. F. Kuršaitį nariu korespondentu išrinko Karališkoji Čekijos Mokslų draugija. Jos pradžia siekia 1770 metus (kai kas nurodo 1774m.), kai Prahoje buvo įkurta Privačioji mokslų draugija. 1784 m. ji gauna naują vardą – Čekijos mokslų draugija ir įgyja labiau apibrėžtą struktūrą. Draugija turėjo dvi sekcijas: vienoje būrėsi gamtininkai ir matematikai, o antroje – istorikai, etnografai ir kalbininkai. Buvo žmonių, kurie kadaise lankėsi Prahoje ir tuometinės Čekoslovakijos mokslų akademijos centriniame archyve jiems pavyko rasti du dokumentus, nušviečiančius F. Kuršaičio išrinkimo minėtos draugijos nariu korespondentu kai kurias aplinkybes. Visų pirma iš jų galime nustatyti, kad F. Kuršaitis draugijos nariu korespondentu tapo ne 1882 m., kaip teigiama įvairiuose lietuvių leidiniuose (enciklopedijose, taip pat straipsniuose), bet 1883 m. Tikslios išrinkimo datos, neturint draugijos posėdžio protokolo, šiuo tarpu negalima pasakyti. Pirmasis dokumentas – tai vokiškai rašytas pristatymas ar pasiūlymas, kur pateikiamos pačios pagrindinės žinios apie F. Kuršaitį: gimęs 1806 m., Karaliaučiaus aktualusis profesorius, universiteto lietuviškojo seminaro vedėjas (dirigentas) ir lietuvių evangelikų pamokslininkas. Išvardijami jo raštai: „Lietuvių kalbos tyrinėjimų“ abi dalys (pridėkime, kad jos išėjo 1843 ir 1849 m.), 1876 m. išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, abu F. Kuršaičio žodynai (1870 ir 1874 m. vokiškai lietuviškas ir 1883 mm. lietuviškai vokiškas). Faktas, kad rekomendacijoje įrašytas 1883 m. išleistas veikalas, labiausiai patvirtina, jog mūsų lietuvininkas kai tik tais metais tapo draugijos nariu korespondentu. Be kita ko, pristatymo sąraše pažymėta, jog F. Kuršaitis nuo 1849 iki 1880 m. leido lietuvišką laikraštį „Keleivį“. Rekomendaciją pasirašė du draugijos nariai – Jirečekas ir A. Ludvigas. Ko gero, iniciatyvą pasiūlyti F. Kuršaitį draugijos nariu parodė ne Jirečekas o, bet Alfredas Ludvigas (1832 – 1912), tiesiogiai susijęs su lingvistika ir lietuvių kalba mokslininkas. Jis buvo gimęs Vienoje. Baigęs aukštuosius mokslus, po kurio laiko 1871 m. tapo klasikinės filologijos ir lyginamosios kalbotyros profesoriumi Prahos universitete. Būdamas lyginamosios kalbotyros specialistu, jis domėjosi ir lietuvių kalba. Algirdo Sabaliausko teigimu, Liudvigas yra net dėstęs lietuvių kalbą. 1871 m. išleido studiją „Bendratis Vedose kartu su lietuvių ir slavų kalbų veiksmažodžio sistema“. Tad neabejotina, kad F. Kuršaitičio darbai buvo jo akiratyje. Iš antrojo dokumento, rašyto 1883 m. spalio 5 d. Karaliaučiuje, sužinome, kad F. Kuršaičio diplomas apie išrinkimą nariu korespondentu datuotinas tų pačių metų birželio 9 d. Padėkos rašte F. Kuršaitis didžiai dėkoja draugijai už jam suteiktą garbę ir atsiprašo, kad dėl ligos negalėjęs gerbiamajai draugijai anksčiau išreikšti savo padėką ir dabar turįs prašyti už tai atleidimo. Padėkos rašto, matyt, pats FF. Kuršaitis nepajėgė parašyti: už jį tai padarė kitas žmogus. Nelengva jaw buvo jam ir pasirašyti po šiuo raštu. Drebančia nuo senatvės ranka jis vos įstengė išvesti „Dr. Kuršaitis, profesorius ir lietuviškojo seminaro dirigentas“, t.y. vedėjas.

Aleksandras Teodoras Kuršaitis (vok. Alexander Theodor Kurschat) gimė 1857 m. spalio 2 d. Kretingoje mokytojo Gustavo šeimoje. Kuršaičių šeimoje buvo kalbama dviem kalbom – vokiškai ir lietuviškai. Anksti mirus tėvui, Aleksandrą priglaudė dėdė Liudvikas Kuršaitis, Priekulės mokytojas. Pradinę mokyklą baigusį jaunąjį Aleksandrą ėmėsi globoti kitas dėdė – prof. Frydrichas Kuršaitis. Profesorius pasiėmė Aleksandrą į Karaliaučių, kur leido mokytis į Frydricho kolegiją. Vėliau, dėdės remiamas, A. Kuršaitis baigė Karaliaučiaus universitetą (Albertiną), kuriame studijavo vokiečių, graikų, lotynų ir lietuvių kalbas. 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti į Įsruties gimnaziją. Nuo 1882 m. pradėjo dirbti Tilžės gimnazijoje ir išdirbo joje iki pat pensijos (1922 m.). Pirmą kartą A. Kuršaičio vardas paminėtas 1883 m., F. Kuršaičio „Lietuviškai-vokiško“ žodyno pratarmėj: Tilžės gimnazijos mokytojas skaitė žodyno korektūras. Nuo 1884 m. Tilžės gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, vadovavo mokyklos Lietuvių kalbos seminarui. Gimnazistai šioje mokykloje buvo mokomi pagal kasmet leidžiamas specialias programas. Panašiam tikslui A. Kuršaitis parengė ir 1886 m. išleido savo darbą „Susirašinėjimo lietuvių kalba bandymai“ („Proben litauischer Briefe“). Svarbiausias seminarui skirtas A. Kuršaičio darbas – trijų dalių lietuviška chrestomatija „Lietuvių kalbos skaitiniai“ („Litauisches Lesebuch“), 1911–1913 m. 1883–1924 m. mokytojas buvo F. Kuršaičio redaguojamo laikraščio „Tilžės keleivis“ redakcinės kolegijos narys.1888 m. A. Kuršaitis įsitraukė į Tilžėje veikusios Lietuvių literatūros draugijos (toliau – LLD) (Litauische literatische Gesellschaft) veiklą. 1898–1923 m. buvo jos pirmininkas. Lietuvių literatūros draugijai priklausė biblioteka, veikusi 1879–1923 m. Be kitų Draugijos valdybos narių, bibliotekos fondus tvarkė ir A. Kuršaitis. 1896–1898 m. redagavo „Lietuvos paslą“, kuriame spausdino straipsnius Mažosios Lietuvos gyvenimo temomis. 1899–1912 m. buvo LLD tęstinio periodinio leidinio „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“ („Mitteilungen der Litauischen literatischen Gesellschaft“) redaktorius. Jame paskelbė lietuvių tautosakos, kultūros istorijos, etnografijos straipsnių, kelionės po Lietuvą aprašymą (1900 m.). „Pranešimuose“ randame jo į vokiečių kalbą verstą pasaką „Eglė žalčių karalienė“ (1885 m.), keletą F. Kuršaičiui rašytų laiškų (1886 m.) ir kt. darbus. Išliekamąją vertę turi mokslo tiriamieji darbai „Namas ir namų apyvokos daiktai Prūsų Lietuvoje“ (1907 m.) bei „Gelumbių audimas ir vėlimas Prūsų Lietuvoje“ (1911 m.). Būdamas LLD pirmininku, A. Kuršaitis organizavo knygų leidimą. 1904 m. jo rūpesčiu išėjo K. Kapelerio etnografinis pasakojimas „Kaip senieji lietuvininkai gyveno“. Kitas vertingas leidinys – šilutiškio H. Šojaus (H. Scheu) užrašytų „Pasakų apie paukščius“ vertimas į lietuvių kalbą ir žodyno parengimas (1913 m.).1900 m. A. Kuršaitis įsteigia „Luizės“ draugiją. Draugijos pastangomis 1901 m. išleidžiama A. Klukhono knyga „Luizė, Prūsų karalienė“, kurią A. Kuršaitis išvertė iš vokiečių kalbos. Kalbininkas nuolat skatino LLD įkurti muziejų. Galiausiai, iniciatyvai buvo pritarta, ir 1905 m. Lietuvių literatūros draugija įsteigė Tilžės etnografijos muziejų, kuriame iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios buvo sukaupta daug vertingų eksponatų. 1900 m. A. Kuršaičiui buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1910 m. jis parengė ir išleido Tilžės istorijos apybraižą nuo XIII a. iki 1910 m. „Tilsit in seiner geschichtlichen Entwicklung“. 1911 m. A. Kuršaitis įstojo į Prūsijos senovės draugiją „Prussia“ („Altertumsgesellschaft Prussia“), veikusią Karaliaučiuje. Draugija duomenis nuo 1874 m. skelbė „Prūsijos senovės draugijos ataskaitose“ („Sitzungsberichte der Altertumsgesellschaft Prussia“), turėjo muziejų „Prussia“. Gilintis į kalbotyrą Aleksandrą dar studijų metais paskatino dėdė Frydrichas Kuršaitis. A. Kuršaitis redagavo ir papildė 2-ąjį E. J. Šykopo (E. J. Schiekopp) gramatikos leidimą („Litauische Elementar-Grammatik“), I–II d., 1901–1902. Nuo 1906 m. A. Kuršaitis nuosekliai dirbo prie reprezentacinio lietuvių–vokiečių kalbų žodyno. Jo iniciatyva žodynas buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros draugijos planus. Savo svarbiausią leksikografijos veikalą „Lietuviškai–vokiškas žodynas“ („Litauisch–deutshes Worterbuch“) A. Kuršaitis rašė apie 30 metų ir baigė gyvenimo saulėlydyje. 1917–1918 m. A. Kuršaitis dirbo Vilniaus ir Kauno karo administracijoje. Žinomą kalbininką vokiečių vadovybė paskyrė Lietuvos švietimo kuratoriumi. Jis organizavo Kauno ir Vilniaus mokyklų švietimo sistemą, egzaminavo mokytojus, pats gilinosi į lietuvių kalbą, bendravo su kalbininkais Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu ir kt. Savo karininko kuprinėje nuolat vežiodavosi žodyno medžiagos. 1922 m. A. Kuršaitis išėjo į pensiją ir persikėlė gyventi į kurortinį Kranto (Cranz) miestelį prie Baltijos jūros. Per Antrąjį pasaulinį karą kalbininkas su visa leksikografijos medžiaga atsidūrė Vokietijoje. 1931 m. savo žodyną bandė paskelbti, tačiau jam nepavyko. 1942 m. A. Kuršaitis žodyno rankraštį atvežė į Kauną, kad jį įvertintų jau profesoriumi tapęs J. Balčikonis bei kiti kalbos žinovai, ir sulaukė teigiamų visų žymiausių kalbininkų atsiliepimų. Deja, darbas išėjo tik po autoriaus mirties, 1968–1973 m. Getingene (keturi tomai). Žodyną spaudai parengė sūnus Arminas Kuršaitis ir kalbininkų kolektyvas – V. Vismanas (W. Wissmann), E. Hofmanas (E. Hofmann), H. Krik (H. Krick). Į žodyną pateko abiejų F. Kuršaičio žodynų medžiaga bei duomenys iš įvairių žodynų, raštų, periodikos leidinių ir gyvosios lietuvių kalbos. Aleksandras Kuršaitis mirė 1944 m. rugpjūčio 17 d. Kyfersfeldene, Vokietijoje.