Šatrijos piliakalnis

Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šito kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas..."
(Eduardas Mieželaitis „Šatrijos legenda", 1974)

Šatrija - viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė.

Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!". Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.

Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Jos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs.

Kalno apylinkės taip pat atmena čia siautusį legendinį ,,svieto lygintoją" - Tadą Blindą, savo veikla įgrįsusį ne tik vietos ponams, bet ir valstiečiams.

Šatrija - vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Apie tai, jog pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje,o ne vyspupystės sostinėje Varniuose, kad prižiūrėtų pagonių šventvietę, savo veikaluose rašė Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius.

Šatrija įamžinta iškilių lietuvių dailininkų: A. Žmuidzinavičiaus, I. Bajoriūnaitės, L. Bičiūnaitės - darbuose. Spėjama, jog net M. K. Čiurlionis savo „Piramidžių sonatą" tapė įkvėptas Šatrijos grožio. Jai savo posmus skyrė Maironis, K. Bradūnas, E. Mieželaitis, S. Anglickis, A. Bogdanas ir kiti poetai. Rašytoja M. Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį.
Kalno aukštis – 228 m. virš jūros lygio. Nuo Šatrijos matai neaprėpiamai plačią ir šviesią kalvotą žemę – net plika akimi įžiūrimas už 35 km. stūksantis Medvėgalis, kiek arčiau esantys kiti Žemaitijos milžinai: Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė. Taip pat matyti Luokė, Viekšnaliai, Upyna, Gaulėnai, Užventis, baltumu šviečiantys Telšių katedros, buvusios Varnių kunigų seminarijos bokštai. Kalno apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu (plotas 813 ha), kurio tikslas - išsaugoti ir eksponuoti vieną unikaliausių bei raiškiausių Lietuvoje moreninių masyvų kraštovaizdį su ypatingos vertės archeologiniu kompleksu.

Nuo kalno istorijos neatsiejamas Pašatrijo dvaras. Jo savininkus dvarininkus Kirlius pokaryje ištiko toks pat tragiškas likimas kaip ir patį dvarą.

http://www.varniuparkas.lt