Čiobiškio (sakoma ir Čiobiškės) bažnytkaimis yra dešiniajame Neries krante, kur j Nerį įteka Musė (72,2 km ilgio), 34 km į pietus nuo Ukmergės, 12 km į vakarus nuo Musninkų, 14 km į šiaurės rytus nuo Žaslių geležinkelio stoties. Kiek toliau nuo miestelio, priešingame upės krante, yra Čiobiškio dvaras, kartais Astravu vadinamas.
Čiobiškio praeitis sena. Prie miestelio esantieji pilkapiai yra iš IX-XI a. Pagal padavimus vietovė buvusi XIII-XIV a. Pro Čiobiškį nuo Gelvonų per Kernavę į Vilnių ėjo senas paneriu kelias. Čiobiškio dvaras žinomas XV-XVI a. XVIII a. jį valdė Šveikauskiai, kurie 1794 m. Čiobiškį pardavė Jonui Krizostomui Pilsudskiui. Pilsudskių rankose dvaras išbuvo iki nepriklausomybės metų.

Pagal padavimus senovėje Čiobiškis buvęs viena smuklė, į kurią užeidavę pavargę keliauninkai. Pašėrę savo arklius, sakydavę: „Čia biškj nugersime, kol arkliai pailsės, ir važiuosime tolyn". Iš to čia biškį kilęs ir vietovės vardas. Pasakojimas, deja, neįtikinantis. XVI a. Čiobiškis buvo jau didesnis miestelis, kuriame buvo keletas smuklių, gyveno pirkliai, prekiavę su Vilniumi ir Kernave. Čiobiškiui XVI a. suteiktos ir Magdeburgo miesto teisės. Tačiau į miestą neišaugo: jį nustelbė Jonava, Žasliai, Širvintos.

Kada Čiobiškyje pastatyta pirmoji Romos katalikų bažnyčia, žinių nėra. Dabartinė esanti ketvirta iš eilės. Pirmiausia dvare atsiradusi koplyčia. XVII a. jėzuitai pastatę medinę bažnytėlę, tačiau ji greitai sudegusi. Po to Šveikauskiai pastatę bažnyčią kitoje vietoje. 1782 m. Vilniaus vysk. Masalskis įkūrė parapiją. XVIII a. gale Šveikauskių statyta bažnyčia sudegė. Kai 1794 m. jie pardavė dvarą Pilsudskiui, įrašė sąlygą, kad naujieji dvaro savininkai pastatytų bažnyčią.
Dar senieji Čiobiškio valdytojai Šveikauskiai sumanė pasistatyti gražius dvaro rūmus.

Šiam reikalui jie pasikvietę garsųjį architektą Lauryną Stuoka-Gucevičių (Vilniaus katedros projekto autorių), kad suprojektuotų Čiobiškio dvaro kompleksą. Vieta parinkta Neries ir Musės upių santakos aukštumoje, plačia! matoma iš visų pusių. Apie dvaro pastatus architektas E. Budreika*) rašo:
„Parinkdamas šio nedidelio komplekso vietą ir išdėstydamas pastatus, autorius, tiksliai laikėsi savo pamėgtų kompozicijos dėsnių, čia visų pirma paminėtinas pasisekimas įspūdingų perspektyvų žiūrėti iš to¬imų ir artimų taškų, puikiai išnaudojant gamtines sąlygas, gyvą pakrantės tereną ir vešlią vietovės augmeniją.
Kompleksas suplanuotas „U" raidės pavidalu — iš šonų simetriškai pastatant du visai vienodus ūkio pastatus, o gale, statmenai jiems, gyvenamuosius rūmus. Tarp jų paliktas erdvus plotas, kuriame suprojektuotas sodelis su gėlynu viduryje, savo kompozicija labai primenąs kitus panašaus pobūdžio objektus. Kelias, einąs kairiuoju sodybos šonu, jungiąs ją su vieškeliu ir Musios upe, o takutis, vedąs nuo gyvenamojo rūmo pietinio fasado, — su Neries upe. Jeigu išplanavimas tiek daug metų čia yra išlikęs nuo Stuokos-Gucevičiaus laikų nepakeistas, tai galima įsivaizduoti, kad šis nedidelis architektūrinis kompleksas galėjo žavėti ne tik savo sprendimo kuklumu, tikslia simetrija, bet ir vykusiai parinktais nuotoliais tarp atskirų pastatų ir harmoningu apželdinimo įjungimu į bendrą kompozicinį sumanymą".
Pagrindinis dvaro pastatas — gyvenamieji rūmai vienaaukščiai, su dviejų aukštų ketur-koloniu portiku viduryje. Pastatas masyvus, sienos storos.
Naujieji Čiobiškio savininkai Pilsudskiai pradėjo statyti ir naują mūrinę bažnyčią, nors ir nepanašią į Vilniaus katedrą, kaip buvo įsipareigoję. Jos statyba baigta 1810 m., tačiau konsekruota tik 1907 m. Vilniaus vysk. Roppo. Bažnyčios globėjas: šv. Jonas Krikštytojas.
1781 m. Čiobiškio parapijai priklausė 1220 katalikų. Tada parapija priklausė Pabaisko dekanatui. Buvo ir parapinė mokykla, kurią 1782 m. lankė 20 mokinių (4 šlėktos, 4 miestiečiai, 12 valstiečių vaikų). Nepriklausomos Lietuvos laikais Čiobiškis priskirtas Kaišiadorių vyskupijai, priklausė Širvintų dekanatui; 1936 m. priklausė 2734 katalikai.

XVII a. pirmojoje pusėje Čiobiškyje buvo reformatų bažnyčia, minima 1631 m. sinodo sąrašuose, tačiau XVII a. antrojoje pusėje buvo sunykusi.

1831 ir 1863 .m. sukilimai palietė Čiobiškį ir apylinkes. Iš 1831. VII. 22 lenkų kariuomenės plk. M. Jaskovskio pranešimo savo vadams matyti, kad čia veikę sukilėliai nebuvo tinkamai ginkluoti, nesulaukę lenkų pagalbos.

1863 m. pražygiavo sukilėlių rinktinė (240 šaulių ir 80 dalgininkų), vedama Kežgailos.

Per dvarus ir sulenkėjusius kunigus Čiobiš¬kis su apylinkėmis buvo aplenkintas. Lietuviškas pamaldas čia įvedė kun. Stasys Šlamas. Už tai buvo savo dvasinės vyresnybės persekiotas: penkių mėnesių būvyje devynis kartus buvo šauktas į Vilniaus vyskupijos kuriją pasiaiškinti dėl „lenkystės persekiojimo". Kai šis dvasininkas, atvykęs į Čiobiškį, pas žmones nerado lietuviškų maldaknygių, tuojau atsikvietė knygnešį, kuris atvyko su trimis maišais lietuviškų draudžiamųjų knygų. Bet kai tik knygnešys įėjo į kleboniją, šeimininkė pranešė: „Žandarai!" Mat, knygnešys buvo rusų sekamas. Klebonas knygnešį su knygų maišais paslėpė tamsiame sandėliuke, o pats sutiko žandarų vyresnįjį. Ne tik sutiko, bet maloniai kalbėjo, skaniai vaišino, girdė. Taip pavaišintas žandaras išvyko, nė nepasakęs, ko čia buvo atvykęs. Tačiau į ratus pats nebeįsėdęs: reikėję įkelti. Išvažiuodamas kleboną dargi Čiobiškio bažnyčios varpinė išbučiavęs. Kunigui Šlamui platinti knygas Čiobiškyje ir apylinkėse padėjo visa eilė talkininkų.

Nepriklausomos Lietuvos laikais Čiobiškis buvo bažnytkaimis ir priklausė Musninkų valsčiui. Buvęs Pilsudskių dvaras Lietuvos valdžios buvo nusavintas; jo rūmuose įsteigta vaikų prieglauda, benediktinių vedama, globojusi apie 150 vaikų. Buvo pastatyta dviaukštė mūrinė pradžios mokykla. 1923 m. miestelyje buvo 13 sodybų ir 58 gyventojai, o dvare dar 51 gyventojas. 1939 m. gyventojų buvo apie 250.

Bolševikų okupacijos metu Čiobiškis oficialiuose sąrašuose vadinamas kaimu, yra apylinkės centras ir priklauso Širvintų rajonui. Apylinkėje yra Galybės ir Vilijos kolchozai. Buvusio dvaro rūmuose įkurdinta vidurinė mokykla ir internatas. 1959 m. tebuvo 180 gyv.

1944 m. Čiobiškio apylinkėse energingai veikė lietuviai partizanai, kurių tarpe ypač buvo žinomas Žaliojo velnio dalinys, kurį laiką apjungęs net trejetą laisvės kovotojų batalionų, išsidėsčiusių platesnėje srityje. Beveik legendiniu tapęs „Žaliasis velnias" buvo Lietuvos pasienio policijos vachmistras, vėliau Vietinės Rinktinės viršila Jonas Misiūnas. Jo adjutantu buvo „Piliakalnis" (slapyvardis), buv. Lietuvos kariuomenės leitenantas. Ryšininkų tarpe minima „Indyra", Vilniaus Pedagoginio instituto studentė. Ji atlikusi svarbius uždavinius tarp Vilniaus-Trakų-Kauno—Ukmergės partizanų dalinių. 1945 m. vasarą buvusi areštuota bet pabėgusi ir vėl atsidūrusi pas partizanus. Paties „Žalio velnio" štabas buvęs įkurdintas Čiobiškio prieglaudoje, kur spausdintas ir pogrindžio laikraštėlis. Rinktinės vadu minimas mjr. Svilas, jo adjutantu ltn. Jonas Markulis. 1945 m. kovo mėn. bolševikai užpuolė partizanus ir juos sumušė. Kautynėse žuvęs ir J. Markulis. Prie Čiobiškio buvusi rusų nušauta „Žaliojo velnio" žmona; nakties metu slapta palaidota kapinėse. Čiobiškio klebonas kun. Liudvikas Puzonas buvo apkaltintas rėmęs partizanus ir suimtas. Kiek vėliau „Žaliojo velnio" daliniai reiškėsi Dzūkijos miškuose, kur žuvęs ir rinktinės vadas mjr. Svilas. Dalinio vadovybę perėmęs „Piliakalnis", nešiojęs Lietuvos kariuomenės karininko uniformą. Kiti partizanų daliniai reiškėsi Ukmergės, Taujėnų, Kaišiadorių ir kitose Rytų Lietuvos dalyse. Bolševikai skelbia, esą 194<6 m. „Žaliojo velnio" būriai buvę su¬mušti, o pats „Žaliasis velnias" nusižudęs. Partizanų viltys sulaukti pagalbos iš Vakarų nuėjusios niekais.

Iš knygos Bronius Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA"