Henryk Sieliewicz apie save ir savo observatoriją Aš gimiau 1949 m. spalio 7 dieną II-jų Uosininkų kaime. Tėvas Antonis Selevičius yra kilęs iš Slabados kaimo, o motina Valerija Žukovska - iš II-jų Uo¬sininkų. 1953 metais tėvai persikėlė gyventi į Vilnių. Mokiausi 19-oje vidurinėje mokykloje, ją baigęs pradėjau dirbti, nes mano tėvas tragiškai žuvo, o mamai buvo sunku išlaikyti mus tris brolius, iš kurių aš buvau vyriausiasis.

1971 metais aš buvau pašauktas į kariuomenę. Tarnavau pėstininku Baltarusijoje, Polocko mieste. Šaudžiau iš prieštankinių pabūklų, o po metų tarnybos buvau pervestas į specialųjį dalinį. Iš kariuomenės grįžau 1973 metų rudenį. Pradėjau dirbti šaltkalviu skaičiavimo mašinų gamykloje Vilniuje. Aš dirbau specialiajame padalinyje, kur buvo gaminamos naujos skaičiavimo mašinos. Įgijau aukštesnę šaltkalvio kategoriją. Dažnai kartu su delegacija vykdavau į Maskvos skaičiavimo mašinų institutą. Gamykloje dirbau iki 1991 metų, kai gamykla buvo reorganizuota. Tada nusprendžiau grįžti į gimtąjį kraštą ir 1991 m. gegužės 1-ąją išvažiavau gyventi į Slabados kaimą.

Dar būdamas keturiolikos metų svajojau apie astronomiją. Man pavyko nusipirkti žiūronus ir buvau pakerėtas, kai per juos pažiūrėjau naktį į žvaigždėtą dangų. Taip nuo mažų žiūronų prasidėjo mano kelias į žvaigždes. Grįžęs iš kariuomenės pradėjau savarankiškai šlifuoti veidrodžius savo pirmajam teleskopui. Tuo metu nebuvo įmanoma nusipirkti teleskopo, taigi, kai man pavyko gauti ir perskaityti knygą „Kaip savarankiškai pasidaryti veidrodinį teleskopą“, iškart kibau į darbą. Pirmuoju mano veidrodžiu buvo 11 cm skersmens rutulys. Kadangi dar neturėjau pakankamai įgūdžių tokiam darbui, tai pirmą veidrodį pagaminau tik per dvejus metus. Bet kai baigęs šlifuoti ir poliruoti veidrodį bei padaręs vamzdį šiam veidrodžiui aš pirmą kartą pažvelgiau į Jupiterio planetą, buvau tiesiog pakerėtas to, ką pamačiau per savo prietaisą. Aiškiai matėsi, kad Jupiteris turi debesis ir keturis palydovus.

Dažnai penktadieniais po darbo važinėdavau į Slabados kaimą, kur gyveno mano tėvo dvi seserys. Padėdavau joms ir tuo pat metu pradėjau statyti savo pirmąją astronominę observatoriją. Ji buvo maža ir primityvi. Joje įrengiau savo neįkainojamą vertybę - teleskopą. Ši observatorija prastovėjo metus, nes pradėjau šlifuoti naują veidrodį, kurį pavyko greitai pasigaminti, kadangi jau įvaldžiau veidrodžių šlifavimo technologiją. Šį naują teleskopą irgi įrengiau savo observatorijoje, tačiau po pusmečio nugrioviau ją ir pradėjau statytis naują, didesnę. Naujoje observatorijoje buvo kambarys, skirtas poilsiui po stebėjimų, o palėpėje buvo įrengta observatorija. Ten patalpinau teleskopą, kurio veidrodžio skersmuo jau siekė 20 centimetrų. Tai buvo rimtas prietaisas, per kurį galėjau ne tik ieškoti, bet ir stebėti kometas.
Pagaminau dar daug veidrodžių, kuriuos dovanojau draugams. 27 cm skersmens teleskopą padovanojau Vilniaus jėzuitų gimnazijai. Savo paskutinį Niutono sistemos teleskopą pagaminau per 3 mėnesius, o veidrodžio skersmuo siekė 34 centimetrus. Veidrodžiui pagaminti reikia rankiniu būdu 100 valandų šlifuoti ir poliruoti. Jo tikslumas turi būti 0, 007 mikronų, tai labai sudėtinga technologija, bet aš jau turiu įgūdžių tokiam darbui.

1993 m. pasistačiau naują namą. Statybos truko pusę metų. Apačioje yra veranda, virtuvė, kambarys ir koridorius.

Namas šildomas kokliniu pečiumi, kurį pastačiau pagal savo sukurtą technologiją. Palėpėje įrengiau stebėjimo kambarį su naujuoju teleskopu, o seną 20 metų tarnavusią observatoriją išardžiau.

1978 m., dar gyvendamas Vilniuje, susipažinau su Vilniaus universiteto studentu Kazimieru Černių, kuris tuo metu studijavo astrofiziką ir svajojo tapti profesionaliu astronomu. Aš esu astronomas mėgėjas, savamokslis. Gyvendami Vilniuje važinėjome kartu su Kazimieru į mano observatoriją kaime atlikti naktinius stebėjimus ir ieškoti naujų kometų. Sėkmė nusišypsojo mums 1990 m. kovo 14 dieną. Buvo gera žvaigždėta naktis. Ieškojome kometos vakariniame danguje po saulėlydžio. Apie 21. 10 vai. Kazimieras atrado naują kometą, kurios švytėjimo amplitudė siekė +9. Aš patvirtinau tą atradimą per savo 27 cm skersmens veidrodinį teleskopą (kurį vėliau padovanojau Vilniaus jėzuitų gimnazi¬jai). Nusiuntėme telegramą į Kijevą, o po dviejų dienų gavau teigiamą atsakymą, kad kometa yra nauja ir jos atradimas yra patvirtintas.

Savo trečioje observatorijoje turėjau jau komfortiškas sąlygas tam, kad galėčiau atlikti naktinius astronominius stebėjimus, nes bet kurią akimirką galiu nusileisti laiptais žemyn, išgerti puodelį karštos arbatos ir pasišildyt prie karšto pečiaus.

Mane dažnai aplankydavo mokiniai su auklėtoja iš gretimos Lavoriškių vidurinės mokyklos. Pasakodavau jiems apie astronomiją ir rodydavau savo teleskopą.
Atsiradus galimybei pagaminti didesnį teleskopą, kurio veidrodžio skersmuo siektų 35 cm, susirūpinau, kad patalpos mano observatorijos palėpėje netiks naujam prietaisui įrengti. Taigi nusprendžiau pasistatyti naują ketvirtą observatoriją. Jos statybos truko 3 mėnesius, o teleskopo gamyba - 6 mėnesius. Tai jau buvo rimtas prietaisas, su kuriuo galėjau ne tik stebėti dangų, bet ir ilgomis ekspozicijomis fotografuoti.

Observatorijos apačioje yra apšildytas kambarys, kur naktinio stebėjimo metu sėdžiu prie kompiuterio.

Niutono teleskopas turi pagrindinį veidrodį, kurio skersmuo yra 35 cm, o židinio nuotolis - 160 cm, ir yra automatizuotas. Naktinių, fotografinių stebėjimų metu jis automatiškai juda paskui pasirinktą žvaigždę. Šiuo prietaisu fotografiškai ieškau naujų kometų, asteroidų, fotografuoju Mėnulį, Saulę, galaktikas, ūkus ir kitus tolimojo kosmoso objektus. Kartais stebiu asteroidus, kurie praskrisdami gali įeiti į mūsų atmosferą ir iki galo nesudegę susidurti su žeme. Savo stebėjimų rezultatus apdoroju ir išsiunčiu kolegai Kazimierui Černiui iš Fizikos ir astronomijos instituto, kuris savo ruožtu persiunčia mano tyrimų rezultatus Amerikos mažųjų planetų centrui.

Bendradarbiauju su Astronomijos institutu, o vasarą taisau įvairius teleskopų gedimus Molėtų astronominėje observatorijoje. Su kolega Kazimieru šešis kartus dalyvavome astronominėse ekspedicijose Uzbekistane, kur mes surengdavome fotometrinius žvaigždžių stebėjimus.

Uzbekistano astronominė observatorija yra Pamyro kalnuose 2 650 metrų virš jūros lygio aukštyje. Iki 1994 m. observatorijoje buvo 1 metro skersmens veidrodis. Būtent su šiuo prietaisu ir buvo atliekami fotometriniai žvaigždžių stebėjimai. Mūsų stebėjimai kalnuose trukdavo iki 2 mėnesių. Oro sąlygos šiame kalnyne yra labai geros, ir per metus ten būna 300 giedrų naktų.

2009 m. Kazimieras įteikė man sertifikatą naujai atrastam asteroidui, kuris buvo aptiktas Svarstyklių žvaigždyne (mano zodiako ženklas irgi Svarstyklės) Molėtų observatorijoje 2008 m. gegužes 2 dieną ir gavo registro numerį (189396) Selevičius. Turiu kosmose skraidantį asteroidą pavadinimu Selevičius, kurio skersmuo yra 3 km ir kuris apskrieja aplink Saulę per 4 metus. Jis yra nepavojingas, nes nekerta žemės orbitos.

Savo astronominius stebėjimus atlieku naktimis, po saulėlydžio, kai jau visiškai sutemsta.

Jeigu atmosfera yra labai skaidri, tai galiu žvaigždes stebėti iki ryto, nes kartais vakare yra labai geros sąlygos stebėjimui, o po vidurnakčio danguje susikaupia plonyčiai plunksniniai debesys, kurie yra pakilę virš žemės į 8 km aukštį ir trukdo stebėti. Lietuvoje orai labai permainingi. Žiemą virš Lietuvos esant anticiklonui ir temperatūrai nukritus žemiau - 20° C, galima stebėti visą naktį, o kadangi žiemos naktys yra labai ilgos, tai galiu sukaupti daugiau medžiagos. Po naktinių stebėjimų būdamas jau namie, kompiuteriu apdoroju surinktą medžiagą.

Heilo-Bopo kometa, kurią 1997 me¬tų pavasarį stebėjau savo observatorijoje plika akimi. Ekspozicija truko 20 minučių ir buvo rašoma į spalvotą juostą. Kometa buvo labai ryški, turėjo dvi uodegas: dulkių iš dešinės ir mėlynąją dujų iš kairės. Tokios ryškios kometos pasitaiko labai retai, tik kartą per 10 metų.

Turint gerą regėjimą naktį plika akimi galima pamatyti iki 9 žvaigždžių, o per teleskopąjgalima suskaičiuoti iki 150 žvaigždžių. Sį spiečių sudaro jaunos, turinčios daugiau nei milijoną metų žvaigždės. Jų paviršiaus temperatūra siekia 27 tūkst. laipsnių.

Aš ne vieną kartą dalyvavau ekspedicijose, kurių metu stebėjome visišką arba dalinį saulės užtemimą Kalnuose buvau 10 kartų, kad galėčiau stebėti Halio ir kitas kometas. 2008 m. man pavyko nukeliauti į Australiją kur galėjau stebėti pietinius žvaigždynus, kurių mūsų platumuose nesimato. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be žvaigždžių, užsikrėtęs šia liga vaikystėje sirgsiu ja visą likusį savo gyvenimą.

Fiksuoju pastebėtas dėmes Saulės paviršiuje. Saulė turi 11 metų ciklą, kai ant jos paviršiaus atsiranda dėmės - reiškia, kad ji yra aktyvi, o kai dėmių nėra - tai Saulė neaktyvi. Saulės paviršiuje temperatūra siekia iki 6 tūkst. laipsnių, o viduje vyksta branduolinė reakcija ir temperatūra pakyla iki 1 milijono laipsnių. Saulės dėmių temperatūra yra maždaug 4 tūkst. laipsnių.

Kai dienos metu mano observatorijoje apsilanko moksleiviai, rodau jiems per teleskopą Saulės paviršių. Teleskopas turi specialų filtrą prieš objektyvą, kuris praleidžia tik 1 procentą Saulės spindulių, nes Saulė skleidžia jų labai daug. Be specialaus filtro negalima stebėti Saulės, kadangi net per sekundę galima pažeisti akį ir prarasti regėjimą. Rašau lietuvių ir rusų astronominiuose forumuose, ten įdedu ir savo astronomines nuotraukas.

Praėjus parai po sprogimų Saulės paviršiuje, galima stebėti poliarinę pašvaistę šiaurinėje dangaus dalyje. Dažniausiai poliarinė pašvaistė yra stebima, kai Saulė aktyvi. Per metus mūsų geografinėje platumoje galime apie 3 kartus stebėti šį reiškinį. Poliariniame rate šie reiškiniai yra stebimi kiekvieną savaitę. Be to, skaitmeniniu fotoaparatu fotografuoju įvairius gamtos reiškinius: naktinius žaibus, ha- lus (lankus) aplink Saulę arba Mėnulį, vaivorykštes po lietaus bei naktinio kaimo peizažus.
Esant šalčiams žmonės kūrena krosnis namuose, o kylantys dūmai sukuria gražų efektą. Virš kaimo yra matomas gražiausias žiemos žvaigždynas - Orionas.
Naktinį žvaigždėtą dangų galima stebėti tik toli nuo didžiųjų miestų, nes degančios naktį mieste šviesos trukdo stebėjimui.

Mano observatorijoje lankosi mokiniai iš lietuviškos ir lenkiškos Lavoriškių mokyklų, būna svečių ir iš kitų pasaulio kampelių. Priimdavau ekskursijas iš Vokietijos, Norvegijos, Rusijos ir netgi kunigus iš Meksikos ir JAV bei nesuskaičiuojamą daugybę lankytojų iš Lietuvos.

Kaip pasakė vienas viduramžių filosofas: „Jeigu žvaigždės būtų matomos iš vienos mūsų žemės vietos, tai į tą vietą plūstų nesuskaičiuojama piligrimų gausa, kad galėtų pamatyti tą stebuklą“.

Norintys aplankyti observatoriją - rašykite henrykastro@hotmail.com