SLANIMAS (Слонім, Gardino sritis, rajono centras)

Ant Ščiaros upės krantų įsikūręs Slanimas – vienas seniausių istorinės Lietuvos miestų.

Pirmą kartą paminėtas 1252 metais. Iš pradžių priklausė Haličo-Voluinės kunigaikštystei, nuo XIII a. antros pusės jau buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. Nuo tada Slanimas augo kaip svarbus Lietuvos prekybos ir amatų miestas, jame kūrėsi įvairių tautybių gyventojai, dauguma jų buvo žydai. Žygimantas Senasis 1532 m. suteikė Slanimui – seniūnijos centrui – miesto savivaldos teises, kurios 1591 m. buvo patvirtintos (kartu suteiktas herbas) Zigmanto Vazos. Nuo XVI a. vidurio Slanimas buvo Naugarduko vaivadijos centras. XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmoje pusėje čia vyko generaliniai Lietuvos senatorių ir vaivadijų bei pavietų atstovų suvažiavimai (tris kartus per metus, dvi savaitės prieš kelionę į bendrą Lenkijos ir Lietuvos Seimą). Miesto reikšmė kiek sumažėjo po to, kai XVII a. viduryje jį nusiaubė Maskvos kariuomenė, o pasikartojantys gaisrai ir karai dar labiau didino miesto krizę.

XVIII a. antroje pusėje (1775–1791) Slanimas išgarsėjo kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Oginskio rezidencija. Tuomet čia iškilo puošnūs rūmai su didžiuliais parkais, veikė spaustuvė, kapela ir teatras, net baleto mokykla. Mykolas Kazimieras Oginskis mieste įsteigė įvairių dirbtuvių, jo iniciatyva buvo iškastas vadinamasis Oginskio kanalas, kuris labai pagyvino miesto prekybą ir pramonę. 1795 m., per Abiejų Tautų Respublikos trečiąjį padalijimą, miestas prijungtas prie Rusijos.

Permainingą miesto istoriją atspindi architektūra. Greta 1500 m. įsteigtos parapinės katalikų bažnyčios čia buvo pastatyta cerkvių, sinagoga (pastatyta 1642 m., turi ankstyvojo baroko formų), mečetė (XIX a. nugriauta). Ypač daug statyta XVII amžiuje. Įsteigti ir pastatyti bernardinų, bernardinių, Laterano kanauninkų, benediktinių, dominikonų, jėzuitų vienuolynai su bažnyčiomis.

Gražiausias ir didingiausias miesto sakralinis statinys – parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia, apie 1490 m. funduota Kazimiero Jogailaičio. Iš pradžių šventovė buvo medinė, o mūrinė, pastatyta 1775 m., įgijo vėlyvojo Vilniaus baroko formų: laužytą fasadą su dviem dominuojančiais bokštais ir išaukštintu frontonu. Viduje dėmesio verti rokokiniai altoriai, vargonų prospektas ir įmantrios formos sakykla. Ant sienų išliko 1775–1776 m. vyskupo Stepono Jono Giedraičio užsakymu čekų kilmės dailininko Antano Herličkos tapybos fragmentų. Bažnyčia veikianti, 1945–1990 m. buvo uždaryta.

Bernardinų Švč. Trejybės bažnyčia (bernardinams priklausė iki 1864 m.) valdovo sekretoriaus Andriaus Radvano lėšomis pastatyta 1639–1645 m., netrukus po to, kai vienuoliai atsikėlė į Slanimą. XIX a. ji perduota stačiatikiams ir perstatyta. Dabar tai Švč. Trejybės cerkvė. Šis barokinis statinys vienanavis, su vėlyvojo baroko koplyčiomis. Už ikonostaso išlikę katalikų altoriai, keli šoniniai altoriai taip pat įkomponuoti į ikonostasą. Šalia šventovės stovi raidės U plano dviaukštis vienuolyno pastatas, sumūrytas 1764 metais.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas funduoti Aleksandro Judickio ir Konstancijos Judickytės-Selatickienės. 1645 m. iš ↑ Vilniaus į Slanimą buvo pakviestos bernardinės, pirmoji atvyko Teklė Sapiegaitė. Mūrinė bažnyčia pastatyta 1670–1696 metais. 1751–1764 m. ji buvo išpuošta rokokiniais (didysis ir keturi šoniniai) altoriais, stiuko sakykla, sienų tapyba. Čia iki šiol saugomi XVII–XVIII a. paveikslai ir skulptūros, tokie kaip stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas didžiajame altoriuje. Dviaukščiai vienuolyno korpusai pastatyti XVIII amžiuje. Bažnyčia veikianti, buvusio vienuolyno patalpose įkurta ligoninė.

Dievo Kūno bažnyčią ir Laterano kanauninkų vienuolyną fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris Leonas Sapiega. Bažnyčią pastatydino jo sūnus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis maršalka Jonas Stanislovas Sapiega. Statybos darbai baigti tik 1650 m. Kazimiero Leono Sapiegos pastangomis. Šios lotyniškojo kryžiaus šventovės interjeras priminė Slanimo bernardinų bažnyčią. 1843 m. ji buvo perstatyta į stačiatikių Kristaus Atsimainymo katedrą. 2000 m. dar kartą atnaujinta, tačiau išlaikė barokinio statinio tūrį ir architektūros formas.

Išliko 1740 m. Slanime pastatyta rotušė. Ji kompaktiška, stačiakampio plano, baroko stiliaus. Vakarinėje Slanimo dalyje, ties keliu į miestą, stovėjo 1745 m. pastatyti du koplytstulpiai, iki mūsų dienų išliko vienas – Šv. Dominyko koplytėlė. Tai dailus trijų tarpsnių brandžiojo baroko stiliaus statinys.

Jolita Liškevičienė, SLANIMAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 355–358.