Svetainėje naudojami slapukai sklandžiam jos veikimui, naršymo patirties gerinimui, rinkodarai. Daugiau apie naudojamus slapukus ir kaip jų atsisakyti - privatumo politikoje

Izabelino šv. Petro ir Povilo Bažnyčia 1778 m. (skaityti)



Garso fonas: Boys' and jouth choir "Ažuoliukas" choirmaster Vytautas Miškinis

Pasidalinkite su draugais:

Projekto parneris keitykla TOP EXCHANGE

Visos šio objekto panoramos: Izabelino bažnyčia (2)

Aprašymas

IZABELINAS (Iзабелiн, Gardino sritis, Valkavisko rajonas)

Izabelino gyvenvietė įsikūrusi prie Rosės upelio ir jos intako Charuževkos, greta Valkavisko–Slanimo kelio.

Vietovė minima nuo XVI a., kai priklausė Kločkoms, vėliau ji buvo Dorohostaiskių, Sapiegų ir kitų giminių nuosavybė. Iki XVIII a. Izabelinas vadintas Petuchovu. Trumpai vietovę valdęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Jonas Jurgis Flemingas pakeitė jos pavadinimą ir 1746 m. gimusios dukters Izabelės garbei pavadino ją Izabelinu. 

Šaltiniuose miesteliu vadintas Izabelinas buvo vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų centrų, čia vykdavo šios Bažnyčios sinodai. Izabelino evangelikų reformatų bažnyčią fundavo Jonas Jurgis Grabovskis. Manoma, kad ji buvusios katalikų bažnyčios vietoje pastatyta 1778 metais. Tai vėlyviausi evangelikų reformatų maldos namai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. XIX a. pastatas rekonstruotas, 1887 m. šventovė uždaryta, 1992 m. grąžinta tikintiesiems. Dabar tai katalikų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Kuklaus statinio kompozicijoje vis dar atpažįstami baroko ir klasicizmo architektūros bruožai. Linijinio plokščio fasado centrą akcentuoja išraiškingas varpinės bokštelis. Bažnyčios interjeras įrengtas apie 1992 metus. Izabeline veikia ir Šv. Mykolo cerkvė, pastatyta XVIII a. pabaigoje, perstatyta XIX–XX amžiuje. Taip pat išliko XVIII a. sumūryta ir XX a. pradžioje perstatyta sinagoga.

Aistė Paliušytė, IZABELINAS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 264–265.

Į viršų