Jurgio Kazlausko drožinių ekspozicija įsikūrė 1999 metais iš Paelmio kaimo R. Puodžiūno sodybos atkeltoje klėtyje.

Jurgis Kazlauskas drožti pradėjo 1966 metais, kai jam ėjo penkiasdešimt antrieji. Iš pradžių darbeliai buvo primityvūs, nedideli, klijuoti ant nedailintos medžio lentelės, paskui tobulėjo, darėsi originalesni, meniškesni.

J.Kazlauskas buvo ne tik drožėjas, bet ir kaimo filosofas. Kiekvienu kūriniu jis įamžindavo kokią nors mintį, užfiksuodavo teigiamus ar neigiamus žmogaus bruožus, pagerbdavo gimtojo krašto šviesuolius, rašytojus, medyje atkūrė jų kūrinių veikėjus… Lietuvišką sodžių liudija ištisi drožinių ciklai - apie duonos auginimą, lino kelią, žirgelį - valstiečio palydovą, kaimo moters dieną, gyvenime paliktas pėdas... Labai tiksliai ir kruopščiai, su meile pavaizduoti darbo įrankiai. Tarsi etnografijos muziejuje matai miniatiūrinius mintuvus, brauktuvus, linų šepečius, mestuvus, stakles, su visomis mažiausiomis detalėmis - skietu, nytimis, netgi įtaisytu dvinyčiu audeklu…

Greitai jo darbais susidomėjo tautodailininkai, muziejai… Apie kaime gyvenantį savamokslį medžio drožėją pasipylė rašiniai rajono bei respublikos spaudoje, jo darbai keliavo iš parodos į parodą - Anykščiuose, Panevėžyje, Vilniuje, Maskvoje…

Drožinėjo Jurgis Kazlauskas iki paskutinių gyvenimo dienų, vis svajojo apie savo drožinių muziejų. Deja, 1987 m. gegužę artimieji jį nulydėjo į Anykščių kapinaites.

1992 m. Vosgėlių kaime, Kazlauskų namuose buvo įrengtas muziejus, A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus filialas, kurį ėmė prižiūrėti sesuo Ona Kazlauskaitė. Irgi didelių mokslų neragavusi, vis žemę dirbusi, po brolio mirties su jo įrankiais pabandė drožinėti ir ji. Iki 2000 metų Ona Kazlauskaitė sutikinėjo gausius lankytojus, energingai ir šmaikščiai pasakodavo apie brolį ir jo drožinius. Jai iškeliavus į Amžinybę, drožiniai persikėlė į Arklio muziejų.