Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą. Šiai teologinei pakraipai priklauso Turkijos, buvusios TSRS šalių, Rytų Indijos ir Kinijos musulmonai.

Abu Hanifa buvo musulmonų mokslininkas, sukūręs originalią Islamo teisės sistemą, kurioje papročių teisė yra svarbi ir pripažįstama oficialios teisės šaltiniu.

Lietuvos totoriai, prieš 600 metų atvykę į Lietuvą, atsinešė savo tikėjimą, tradicijas ir mąstymą. Nuo to laiko jie gyveno apsupti kito tikėjimo tautų ir toli nuo musulmoniško pasaulio, todėl patyrė krikščionybės įtaką, o kartu jų religiniame mąstyme ir papročiuose išliko senojo ikimusulmoniško tikėjimo - šamanizmo bruožų. Tokiomis sąlygomis Lietuvos totoriams pavyko išlaikyti ir perduoti naujoms kartoms islamo tikėjimą ir tradicijas. Netekus gimtosios kalbos, musulmonų religija tapo pagrindine atsvara prieš galutinę asimiliaciją ir svarbiu veiksniu, padėjusiu išsaugoti savo nacionalinį identitetą.

Pagrindinis šio tikėjimo teiginys -"Lia iliahu Ilellahu Muchamed resiuliullahu (Nėra dievo be Viešpaties Dievo, o Mahometas - Dievo pranašas) - Islamo teorijos, jos svarbiausių etinių ir moralinių principų kūrėjas. Jis suvaidino milžinišką vaidmenį pasaulio istorijoje, atverčiant tautas į naują tikėjimą. Jo perduota islamo šventoji knyga Koranas - kiekvieno musulmono gyvenimo vadovas. Musulmonai tiki pomirtiniu gyvenimu, rojumi ir pragaru, angelais ir šėtonais. Lietuvos totorių maldos namai vadinami mečete.

Tikras musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada galės tinkamai melstis. Islamo liturginė kalba yra arabų, todėl Lietuvos totoriai mokėsi skaityti Koraną ir melstis atmintinai.

Nesuprasdami arabų kalbos, jie mokėjo arabų raštą, todėl perdavė naujoms kartoms protėvių tikėjimo tiesas savo rašytinėse religinėse knygose - Korane, tefsiruose, kitabuose ir chamailuose, kuriose visada buvo Korano vertimai ir komentarai Lietuvos totoriams prieinamomis kalbomis.

Svarbi musulmono pareiga yra labdarybė: išmaldos (sadogos) dalijimas, aukojimas religiniams reikalams, parama vargšams, našlaičiams ir seneliams, tačiau girtis gerais darbais yra nuodėmė. Tiesa, sadoga Lietuvos totoriams įgijo šiek tiek kitokią reikšmę, jų tradicijose sadoga tradicinių kepinių ir saldumynų pavidale dalijama tam tikrų apeigų ir švenčių metu visiems dalyvaujantiems.

Maldininkai Mekoje

Vienąkart per savo gyvenimą musulmonas turi atlikti hadžą - aplankyti šventąsias vietas - Meką ar Mediną. Tai įgyvendinti gali tik turtingieji, todėl Lietuvos totoriai pasitenkina aplankydami vietines šventas vietas - piemenėlio Kuntusio kapą Lovčicų kapinėse, kitas šventas kapines.
Meka. Makam Ibrahim.Čia yra pranašo Ibrahimo pėdos antspaudas

Pamaldus musulmonas turi melstis penkis kartus per dieną, o svarbiausios bendros pamaldos vyksta mečetėje penktadieniais. Melstis galima tiktai atlikus ritualinį apsiplovimą. Per penktadienines pamaldas totoriai choru gieda gražią maldą, vadinamą zikr, kuria sveikina Senojo ir Naujojo testamento pranašus bei pranašą Mahometą.

Lietuvos totoriai religiniame gyvenime naudojasi musulmonų kalendoriumi. Labai svarbi priedermė musulmonų religijoje yra pasninkas, kuris trunka visą Ramadano (Lietuvos totoriai taria " ramazano") mėnesį. Tai trisdešimt susitaikymo, apsivalymo, apmąstymo dienų. Pasninkauti pradedama 2 valandas prieš saulės patekėjimą ir baigiama saulei nusileidus. Lietuvos totoriai nevisada griežtai laikosi šios tradicijos, kartais pasninkaujama po kelias dienas mėnesio pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Visą šį mėnesį mečetėse vakarais vyksta pamaldos. Kiekvieno musulmono pareiga pagal išgales Ramadano mėnesį skirti zakiatą (auką, labdarą) reikalingiems paramos.

Penktadienis pagal senas tradicijas yra šventa savaitės diena, be jų totoriai švenčia keletą metinių švenčių.

Svarbiausia iš jų Ramazan bairam, kuri švenčiama pasibaigus pasninkui. Ji trunka tris dienas. Pirmąją dieną anksti rytą mečetėje vyksta pamaldos, kai kurie totoriai atneša imamui šventinę auką fitre. Vėliau totoriai meldžiasi kapinėse, kartais ten dalijama sadoga. Antrąją ir trečiąją dieną totoriai vaikšto į svečius pas gimines ir draugus, linksminasi.

Kita panaši šventė Kurban bairam - aukojimo šventė (bairam osmanų kalba šventė) trunka keturias dienas. Sena šios šventės tradicija - jaučio ar avino aukojimas Alacho garbei. Po šventinių maldų turtingesnių totorių paaukotas jautis ar avinas skerdžiamas priešais mečetę, jo mėsa išdalijama aukojančiojo giminėms, neturtingiesiems ir kitiems dalyvaujantiems. Įprasta, kad aukotojas gali paimti tik vieną mėsos gabalą. Šis paprotys, nors būdingas visiems musulmonams, tikriausiai turi ir senas tiurkiškas gimininio bendravimo šaknis. Vėliau totoriai eina į kapines. Melsdamiesi prie savo artimųjų kapo, dešiniąja ranka jie prisiliečia prie kapo, tarsi pasisveikina su mirusiuoju.

Trečioji metinė šventė - Ašuro diena. Šią dieną totoriai meldžiasi mečetėje, vėliau lanko gimines ir pažįstamus. Ta proga totoriai gamina kompotą iš devynių rūšių vaisių ir uogų bei ryžių.
Taip pat švenčiamos Mahometo gimimo diena ir Naujieji metai pagal musulmonų kalendorių.

Lietuvos totorių gyvenimo asmeninio gyvenimo šventės ir jas lydinčios religinės apeigos aprašytos ankstesniame skyriuje.

Pirmosios mečetės Lietuvoje tikriausiai buvo pastatytos XV amžiaus pradžioje - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, kuris pirmasis įkūrė didesnes totorių gyvenvietes. Manoma, kad XVI amžiaus pradžioje Lietuvos totoriai turėjo mečetes Trakuose, Vilniuje (Lukiškėse), Keturiasdešimt Totorių kaime, Prūdžionyse (prie Vokės), Naugarduke, Lososnoje, Daubutiškėse, Pleščevičiuose. Daugiausia mečečių buvo prie Trakų ir Vilniaus, nes čia totoriai gyveno gausiausiai.

XVII amžiuje pasitaikė ir netolerancijos totorių atžvilgiu (1609 metais buvo sudeginta Trakų mečetė), buvo sunkumų, norint pastatyti naujas mečetes, ypač ten, kur jų nebūta. 1768 ir 1775 metų konstitucijomis buvo panaikinti visi apribojimai atnaujinti ir statyti naujas mečetes. XVIII - XIX amžių sandūroje keitėsi totorių gyvenviečių išsidėstymas, kai kur buvo pastatytos naujos mečetės, kitur dėl įvairių priežasčių jų nebeliko. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo Lietuvos totoriai turėjo septyniolika mečečių: Lietuvos Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje -Daubutiškių, Trakų apskrityje - Keturiasdešimt Totorių , Raižių, Prūdžionių, Vilniaus apskrityje - Nemėžio ir Lukiškių (Vilniuje), Gardino gubernijos Lydos apskrityje - Nekrašiūnų, Naugarduko apskrityje - Lovčicų ir Naugarduko, Minsko gubernijoje - Minsko, Slucko apskrityje - Osmolovo, be to, totorių mečetės buvo Volynės gubernijos Ostrogo apskrityje ir Podolės gubernijoje. Prūsijos teritorijoje Balstogės departamente buvo Bohonikų ir Krušinianų, Kalvarijos apskrityje - Vinkšnupių mečetės, o Austrijos teritorijoje - Studziankos.
XIX amžiuje Rusijos imperijoje, kaip ir Prūsijoje bei Austrijoje, Lietuvos totorių bendruomenė religinės priespaudos nepatyrė, todėl atsirado daugiau mečečių (Minsko gubernijoje Slucko apskrityje -Liachovičių ir Klecko, Kauno gubernijoje Zarasų apskrityje - Vidžių, Minsko gubernijoje Igumeno apskrityje - Smilavičių ir Uzdos, Vileikos apskrityje - Medilo, Vilniaus gubernijos Ašmenos apskrityje - Muraučiznos). Rusijos valdžia suskirstė mečetes į katedrines (kuriose laikomos kasdienės ir šventinės pamaldos) ir penkialaikes (kuriose laikomos tik kasdienės pamaldos), tačiau Lietuvos totoriai realiame gyvenime nesilaikė šio skirstymo. Stambesnių parapijų mečetes jie vadino džamia, džamija, o jų dvasininkus chatypais.

Po I - ojo pasaulinio karo Lenkijos Respublikoje buvo 17 Lietuvos totorių maldos namų, Lietuvos Respublikoje -3 (Alytaus apskrities Butrimonių valsčiuje - Raižių, Vilkaviškio apskrities Bartninkų valsčiuje - Vinkšnupių ir Kauno), Baltarusijos TSR - 4. Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo palankios Lietuvos totoriams, susidarė sąlygos religiniam ir kultūriniam atgimimui. Baltarusijoje mečetės buvo uždaromos ir naikinamos. Po II - ojo pasaulinio karo TSRS teritorijoje atsidūrė didžioji Lietuvos totorių gyvenviečių dalis, čia totorių visuomeninis ir religinis gyvenimas apmirė, liko tik dvi veikiančios Lietuvos totorių šventovės Vijoje (Baltarusijoje) ir Raižiuose, o Lenkijos Liaudies Respublikoje - Bohonikų ir Krušinianų, kurios veikė be jokių kliūčių.

Įvairiais laikais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 50 totorių religinių šventovių.

Lietuvos totorių mečetės neturtingos, medinės, žemos, jos labai skyrėsi nuo musulmoniškų kraštų religinių šventovių. Jas statydavo vietiniai meistrai, todėl kartais jos primindavo kaimo bažnytėles ar cerkves. Dažniausiai tai kvadratinės formos pastatai su kūginiais stogais. Virš stogo statomas nedidelis bokštelis - minaretas, papuoštas musulmonų religijos simboliu - pusmėnuliu ir penkiakampe žvaigžde. Šie minaretai tik simboliniai, o rytų musulmonų šalyse iš minareto kviečiama į pamaldas.

Pati įdomiausia buvo XVIII amžiaus mečetė Daubutiškėse, kurios architektūrinis stilius panašus į Krymo mečetes. Tai stačiakampis pastatas, dengtas dideliu bizantišku kupolu, su kvadratiniu minaretu. Mečetė stovėjo iki 1989 metų, tai buvo seniausia Europoje išlikusi medinė mečetė. Ji buvo pripažinta Baltarusijos mečečių architektūriniu šedevru, ir Baltarusijos valdžia rengėsi ją restauruoti, bet šis ketinimas iki šiol neįgyvendintas.

Kiekviena mečetė turi priemenę, kurioje tikintieji, įeidami į mečetę, palieka savo avalynę. Lietuvos totorių mečečių vidus labai kuklus, paprastas. Viduje mečetė padalinta į dvi dalis: didesnioji dalis skirta vyrams, o mažesnioji, kairėje, - moterims. Jas skiria pertvara su plyšiu, kuris uždengtas plona užuolaida. Kiekviena dalis turi savo įėjimą. Toks mečetės padalijimas būdingas tik Lietuvos totoriams, pagal jų papročius tikintieji maldos metu negali matyti priešingos lyties asmenų. Pamaldos visada vyksta vyrų pusėje. Svarbus mečetės elementas yra michrabas, tai - niša, rodanti Mekos kryptį, priešais ją sėdi dvasininkas. Michrabo dešinėje yra specialus paaukštinimas, vadinamas mumbieras, iš kur dvasininkas skaito maldas ir sako kalbas.

Mečetės grindys dažniausiai išklojamos žalios spalvos takais ar kilimais (ankstesniais laikais paprastai tai būdavo laidojimo drobulės, kurios po laidotuvių paaukojamos mečetei, jų kampe išsiuvinėjama mirusiojo pavardė ir vardas), ant jų klūpo ar sėdi besimeldžiantieji. Ligotiems ir vyresniojo amžiaus tikintiesiems, kurie negali melstis klūpodami ant grindų, pastatyti suolai. Ant mečetės sienų kabo įrėminti muhirai, dailiai išrašytos ir įrėmintos maldos bei Korano giesmės, kartais paveikslai, vaizduojantys šventąsias vietas.

Mečetė visada yra aplink ją susitelkusios totorių bendruomenės (parapijos) centras. Lietuvos totorių religinė bendruomenė vadinama džemiatu. Tai savarankiška, niekam nepavaldi struktūra. Džemiatui vadovavo visos bendruomenės renkamas dvasininkas, oficialiai vadinamas imamu, o kasdieniame gyvenime - mula. Imamas ir jo pavaduotojas muedzinas (Lietuvos totoriai taria mezimas) buvo renkami iš vietinių totorių. Tai bendruomenės gerbiami, geros kilmės, kiek daugiau išsilavinę, paprastai savamoksliai totoriai, mokantys skaityti arabiškai ir gerai išmanantys tikėjimo tiesas, apeigas ir tradicijas. Šios žinios, perduodamos iš kartos į kartą, kartu su religine raštija - Lietuvos totorių didžiausias turtas, religinės kultūros paveldas. Imamo pareigas, nors jos ir renkamos, dažnai perimdavo iš tėvo sūnus ir t.t. Be religinių pareigų imamas atlikdavo ir kai kurias administracines funkcijas: atstovavo savo parapijos totoriams ir gynė jų interesus, saugojo dokumentus, metrikų knygose registruodavo gimimus, santuokas, ištuokas ir mirtį.
Mokytojas, kuris moko totorių vaikus skaityti Koraną, vadinamas chodžia. Mečetė ir jos dvasininkai buvo išlaikomi bendruomenės. Dvasininkai dirbo mečetei priklausančias žemės valdas - vakufą ir iš tų pajamų gyveno, kartais gaudavo iš parapijiečių pinigines dotacijas. Žemės valdos paprastai buvo turtingesnių totorių, besirūpinančių savo sielos išganymu, dovanojamos arba užrašomos testamentu. Vėliau, XIX amžiuje, nykstant tradiciniams džemiato turtiniams santykiams ir smunkant mulos autoritetui, totorių prašymu dvasininkus kartais paremdavo Rusijos valdžia, o XX amžiuje jie jau buvo išlaikomi valstybės.

Rusijos imperijoje Lietuvos totorius priskyrė Simferopolio Taurijos mahometonų valdybai, todėl išrinktus dvasininkus turėjo tvirtinti Taurijos muftis. Toks priverstinis ryšys buvo labai nepatogus ir nenatūralus, tuo labiau, kad Lietuvos totoriai, nors išsaugoję musulmoniškas tradicijas, savo kultūra ir gyvenimo būdu labai skyrėsi nuo Krymo ir Pavolgio totorių. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje totorių religinė bendruomenė buvo visiškai savarankiška, todėl Rusijos valdžios mėginimams kištis į jų reikalus totoriai atkakliai priešinosi ir stengėsi išlaikyti etnokonfesinės bendruomenės savarankiškumą ir savitumą.

XX amžiaus pradžioje, sužlugus Rusijos imperijai, totorių bendruomenėje įvyko dideli pasikeitimai. Totorių inteligentų pastangomis išsklaidyta totorių bendruomenė sutelkiama įvairiose religinėse ir visuomeninėse organizacijose, jaunuoliai siunčiami mokytis į musulmonų mokyklas užsienyje, gauna teologinį aukštąjį išsilavinimą. 1925 metais didžiausia Lietuvos totorių bendruomenė (gyvenanti Lenkijos Respublikoje), sukūrė savo aukščiausią religinį organą- muftiatą ir išsirinko mufčiu Jokūbą Šinkievičių. Muftiatas organizavo religinę veiklą. 1938 metais Vilniuje įvykęs visos Lenkijos I - asis musulmonų kongresas išrinko Aukščiausiąją musulmonų kolegiją. Nors buvo daug kliūčių, vis tik buvo palaikomi ryšiai ir su Lietuvos Respublikos totorių religinėmis ir kultūrinėmis organizacijomis, Vilniuje lankydavosi Kauno musulmonų draugijos nariai.

1930 metais, pažymint Vytauto Didžiojo 500 - ąsias mirties metines, padedant Lietuvos respublikos vyriausybei, Kaune buvo pastatyta mečetė.

II - asis pasaulinis karas nutraukė muftiato veiklą, vėliau - TSRS, kur liko didžiausia Lietuvos totorių dalis, totorių religinis gyvenimas apmirė.

Lenkijoje buvo įkurta Lenkijos musulmonų religinių parapijų sąjunga, kuri organizuoja religinių parapijų veiklą ir dabar. Čia jokia religija niekada nebuvo draudžiama, todėl Lenkijoje gyvenantys totoriai niekada neprarado kontakto su musulmonišku pasauliu.

XX amžiaus devintame dešimtmetyje totorių bendruomenių religinė ir kultūrinė veikla visose trijose šalyse, kur gyvena Lietuvos totoriai, atgijo. Per šimtmečius Lietuvos totorių religiniai papročiai supaprastėjo, tačiau neišnyko.

Šiuo metu Lietuvoje yra penkios religinės bendruomenės - Vilniaus, Nemėžio, Keturiasdešimt Totorių, Kauno ir Raižių. Dešimtame dešimtmetyje įvyko daug gerų permainų: buvo atidaryta Kauno mečetė, pastatyti Raižių parapijiniai namai, atstatyta Keturiasdešimt Totorių kaimo mečetė, restauruotos Raižių ir Nemėžio mečetės. Vilniuje pamaldos vyksta maldų salėje.
1994 metais Baltarusijoje įkurtas musulmonų religinis susivienijimas, atsikūrė ir oficialiai įregistruotos 25 religinės bendruomenės. Padedant arabų šalių musulmonams pastatytos naujos mečetės Smilovičiuose (Minsko sritis), Vidžiuose (Vitebsko sritis), rekonstruotos mečetės Slonime ir Naugarduke (Gardino srityje), planuojama atstatyti mečetę Minske.

Lenkijoje, Gdanske, pastatyta nauja mečetė, planuojama pastatyti mečetes Varšuvoje, Bialostoke.

Atnaujinti ryšiai su Artimųjų rytų musulmonų šalimis - Turkija, Saudo Arabija, Jungtiniais Arabų Emiratais, totorių bendruomenėse įvairiomis progomis lankosi jų delegacijos. Saudo Arabijos musulmonų organizacijų kvietimu du Lietuvos totoriai galėjo atlikti hadžą. 1995 metais šventąsias vietas aplankė Lietuvos musulmonų jaunimo bendrijos narys Adas Jakubauskas, o 1997 metais - Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas Jonas Ridzvanavičius.

1998 metais Lietuvoje buvo atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras - muftiatas. Tai labai svarbus įvykis Lietuvos totorių religiniame gyvenime. Muftiato valdybos pirmininku ir mufčiu buvo išrinktas jaunas Lietuvos totorius Romualdas Krinickis, kuris yra baigęs Z.Binfachretdino vardo medresę Ufoje (Nepriklausomų valstybių sandraugoje - Baškorstane) ir šiuo metu neakivaizdžiai mokosi Turkijoje - Erdžijes universiteto teologijos fakultete. Pagrindiniai muftiato tikslai - atgaivinti religines tradicijas, auklėti jaunimą Islamo dvasia. Gyvybiškai svarbus uždavinys - pastatyti mečetę Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur gyvena daugiausia totorių. Šiam projektui įgyvendinti tikimasi musulmoniškų šalių paramos. Vilniaus krašto Lietuvos totorių bendruomenės aktyvistai daug dirba, norėdami įvykdyti šį prasmingą uždavinį.