Dvaras buvo pastatytas XVII amžiuje ir priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties, dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs – verslininkai – įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Pasak istorijos bravoriškuoju alumi buvo aprūpintas ne tik Vilniaus kraštas, bet ir daugiau kaip pusė Lietuvos. Konstantinas dalyvavo 1831 m. sukilime ir po jo numalšinimo buvo priverstas emigruoti į Prancūziją.

Pagrindiniai dvaro rūmai, kurie yra visiškai apleisti ir nuniokoti.