Prieškario laikais Patašinėje buvo įsikūrę marijonų vienuoliai, kurie pastatė koplyčią, daugumos vadintą šv. Kryžiaus bažnytėle. Joje vykdavo pamaldos, įvairios religinės apeigos. Čia meldėsi ne tik vienuoliai ir Patašinės kaimo gyventojai, bet ir aplinkinių kaimų tikintieji. Koplyčia nebuvo labai didelė, tačiau aukšta, iš viršaus nutinkuota ir nudažyta žalia spalva. Viduje buvo įrengtas Šv. Marijos širdies altorėlis, klausykla išpažintims išklausyti, klauptai. Sienas puošė paveikslai su šventųjų gyvenimo vaizdais. Koplyčioje buvo ir nedidelė biblioteka. Čia kauptos ne tik religinio turinio, bet ir pasaulietinės knygos. Patašinėje nuolat gyveno kunigas.

1949 m. koplyčia buvo uždaryta. Niekieno neprižiūrima, ėmė nykti. Į ją buvo susikrausčiusios gyventi kolūkiečių šeimos, o vėliau, pastatui apgriuvus, joje buvo laikomi gyvuliai, pilamos bulvės. Galop buvo visiškai nugriauta, nes bepūvantis pastatas ėmė kelti grėsmę gyvenvietės žmonėms.

Sovietmečiu Patašinė priklausė stambiam tarybiniam ūkiui – Sudavijos valstybiniam žirgynui, garsėjusiam žirgais, raiteliais bei jų sportiniais pasiekimais Lietuvoje ir už jos ribų. Sugriautos koplyčios vietoje valstybinis žirgynas pastatė tipinį Alytaus namą, kuriame įrengė salę pokyliams, pirtį. Kaimo žmonės čia švęsdavo vestuves, krikštynas, o ūkio vadovybė priiminėdavo įvairius svečius.

Tačiau Patašinės žmonės nepamiršo ir senosios koplyčios. Įsibėgėjus Atgimimui, Patašinės tikinčiųjų tarpe vis garsiau imta kalbėti, jog reikia atstatyti nugriautus maldos namus. 1990 m. viduryje Istorinių ir tautinių paminklų gynimo ir puoselėjimo iniciatyvinės grupės narė J. Ambrasienė surinko tikinčiųjų ir netikinčiųjų žmonių parašus po raštu, kategoriškai reikalaujančiu atiduoti tikintiesiems Sudavijos valstybinio žirgyno pirtį ir įkurti ten maldos namus. Raštas su žmonių parašais buvo nusiųstas rajono valdžiai. Buvo sutarta, jog ūkis su rajono valdžios parama finansuos naujos koplyčios statybą. Tuo metu susibūrusi 20-ies žmonių Patašinės religinė bendruomenė su šiuo nutarimu nesutiko ir pareikalavo, kad ūkis tikintiesiems atiduotų namą–pirtį. Prie šio reikalavimo prisidėjo ir Tautinio jaunimo sąjunga ,,Jaunoji Lietuva‘‘. Tikintieji laikėsi nuostatos, jog maldos namai turi būti toje pačioje vietoje, kur stovėjo nugriautoji koplyčia. Po ilgų ginčų, straipsnių rajoninėje spaudoje pagaliau tais pačiais 1990 m. buvo nutarta buvusią ūkio pirtį atiduoti tikintiesiems. Ūkio vadovybei atsisakius prisidėti bei negavus stambesnės paramos iš kitų aukštesniųjų instancijų, bažnytėlė iš buvusios pirties buvo rekonstruota už tikinčiųjų aukas.

1993 m. gegužės 23 d. bažnytėlė buvo iškilmingai atšventinta. Atstatyta iki karo buvusi parapija. Atšventinimo iškilmėse dalyvavo vyskupas Juozas Žemaitis, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Giedojo tremtinių ir Marijampolės Mažosios bazilikos chorai. Iškilmingų mišių metu buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas Patašinės jaunimui.