TYTUVĖNŲ BUVĘS BERNARDINŲ VIENUOLYNAS

ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Žemaitijos pietrytinėje dalyje, girių, šilų ir Bridvaišio, Giliaus bei Varlynės ežerų apsuptoje vietovėje XVII-XVIII a. pastatytas unikalus tėvų bernardinų vienuolynas. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę.

Nuo XIII a. žinomą Žemaitijos vietovę 1609 m. įsigijo Andrius Valavičius - LDK vėliavininkas bei Žemaičių žemės teismo teisėjas, kuris Tryškiuose 1614 m. gegužės 1 d. parašė Tytuvėnų bernardinų vienuolyno statybos instrukciją. Joje sakoma, kad bažnyčiai ir vienuolynui statyti skiria 10000 auksinų ir dalį jau paruoštų statybinių medžiagų. Architekto patarė ieškoti Lvove arba Italijoje. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų, nes norįs ten būti palaidotas su žmonomis. Po vyro mirties 1620 m. 1000 auksinų įrengti altoriui ir bažnyčios interjero darbams skyrė Kotryna Valavičienė. Ji 60 kapų lietuviškų grašių skyrė A. Valavičiaus epitafijos marmurinei lentai, o testamentu Tytuvėnų bažnyčiai 1630 metais užrašė dar 300 auksinų.

Vykdydamas brolio pažadą bernardinams 1618 m. LDK iždininkas Jeronimas Valavičius užrašė vienuolynui didelius sklypus Tytuvėnuose (apie 340 ha), suteikė donacijas pinigais ir javais, kitokią paramą ( donaciją 1618 m. patvirtino valdovas Zigmantas Vaza). Tų pačių metų birželio 20 d. su iškilmėmis buvo padėtas kertinis akmuo, kurį pašventino Žemaičių vyskupijos valdytojas kan. Merkelis Geišas, ir pradėti mūryti pamatai. Bažnyčią statė 16 metų - iki 1633 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ją konsekravo 1635 m. Bažnyčios statybą savo lėšomis rėmė ir Gardino seniūnas P. Valavičius. Žemaičių bajorai bažnyčiai ir vienuolynui dovanojo lėšų, vertingų daiktų. E. Valavičius pirko paveikslus ir mokėjo už didįjį varpą, nulietą Vilniuje.

Ansamblio statybos darbams vadovavo iš Vilniaus bernardinų pakviestas mūrininkas statybininkas Tomas Kasparas. Ar jis buvo tik darbų vykdytojas, ar ir projekto autorius, šiuo metu nežinoma. Jam už darbą sulygta sumokėti 8000 lenkiškų auksinų. Finansinius ansamblio statybos reikalus iki 1629 m. tvarkė bernardinų gvardijonas Bernardas Švabas.

Pirmajame statybos etape, 1614-1633 m. pastatyta bažnyčia ir vienuolyno pastatai, sugrupuoti apie keturkampį kiemą. XVII a. II-oje pusėje ir XVIII a. buvo tęsiami bažnyčios vidaus ir išorės baigiamieji bei vienuolyno komplekso statybos darbai. Ypač svarbūs vienuolyno ansamblio raidai 1759-1788 metais vykdyti darbai: renesanso ir ankstyvojo baroko bažnyčios fasadas pakeistas vėlyvojo baroko formomis, 1788 m. pristatyti bokštai, viename jų įrengtas laikrodis, pristatytas puošnus portalas. Dabartinis, iki mūsų dienų išlikęs vienuolyno komplekso vaizdas galutinai suformuotas 1772-1780 metais - prie bažnyčios padarytas uždaras stačiakampis kiemas šventorius (erdvus kluatras) su arkadinėmis galerijomis, skirtomis Kryžiaus keliui įrengti. Jų vidinėje pusėje, ant sienų XVIII a. pabaigoje buvo nutapytos 24 daugiafigūrės freskos, vaizduojančios atskirus biblinius epizodus ir Kristaus gyvenimo bei kančios scenas. Tokios erdvės ir tūrio bei barokinių formų statinys retai aptinkamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Šiose arkadose vietinio bajoro Simano Ganiprauskio lėšomis įrengtos kryžiaus kelių stotys, kurių kiekvienoj įmūryta žiupsnelis žemių, parvežtų iš Jeruzalės. Stotis popiežius Benediktas XIII apdovanojo atlaidais.

Iki mūsų dienų išlikusi Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia, vienuolyno rūmai su uždaru kiemu - kluatru, arkadinė galerija ir laiptų koplyčia. Bažnyčia veikianti.

Ypatingą įspūdį palieka nepaprastai ištaigingas didysis Tytuvėnų bažnyčios altorius, užbaigtas 1778 m. Tai bene paskutinis toks ryškus barokinės dailės pavyzdys Lietuvoje, suprojektuotas ir įgyvendintas nežinomo talentingo dailininko, tikriausiai priklausiusio bernardinų ordinui. Šis ir likę 8 puošnūs, dinamiškų siluetų, labai spalvingi šoniniai altoriai su daugybe dekoro elementų sudaro akivaizdų kontrastą lygioms, vertikaliai išryškintoms sienoms. Trijų presbiterijos altorių grupė - svarbiausias meninis bažnyčios interjero akcentas. Centriniame altoriuje kabo „Marijos su kūdikiu” paveikslas, papuoštas dailaus darbo kalstytų augalinių motyvų pasidabruotomis plokštėmis. Šį paveikslą Tytuvėnų bažnyčiai dovanojo Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, nupirkęs jį už 50 auksinų. Bažnyčios sienas puošia fundatorių portretai: du Žemaičių seniūno Andriaus Valavičiaus XVII a. portretai ir du Lietuvos pakanclerio Jeronimo Valavičiaus portretai. Pažymėtinas ir XVII a. paveikslas „Šv. Pranciškaus išaukštinimas”, išsiskiriantis savo dramatiška išraiška ir subtiliu modeliavimu, paveikslas „Šventoji šeima” (XVIII a.), du regioninės specifikos „Šv. Kazimiero” paveikslai (XVIII a. ir XIX a. pr.). Savitos kompozicijos ir lyriškos nuotaikos yra Vilniaus meno mokyklos profesoriaus Jono Rustemo mokinio Karolio Ripinskio tapytas „Marijos Rožančinės” paveikslas (1891 m.). Centrinės navos erdvioje plokštumoje tarp navų arkinių angų ir langų išdėstyti šeši Pietro Rosselinio paveikslai (1796 m.), nutapyti italų akademistine maniera, pasižymintys buitiškumu, veiksmo idėjiniu konkretumu.

Vienas iš vertingiausių bažnyčios interjero fragmentų - dešinėje šoninėje navoje esantis iš tamsaus smiltainio pastatytas Andriaus Valavičiaus antkapinis paminklas, įrengtas brolio Jeronimo Valavičiaus iniciatyva. Paminklas apie 1640 m. sukurtas žinomo flamandų kilmės skulptoriaus Vilhemo van den Blokės vardo dirbtuvėje. Ant aukštoko, masyvaus cokolio pavaizduota gulinti ramia poza, šarvais aprengta vyriškio figūra, dešine ranka lengvai parėmusi galvą. Šarvai dekoratyviai suskaidyti, paminklo centre įkomponuotas herbų kartušas, o puskolonių ašies viršuje - dvi šventųjų figūros. Minėtini didelio meninio meistriškumo vargonai, sukurti Adomo (Gotlybo) Kasperinio apie 1775 m.

Vienuolyno rūmai - mažiausiai pakitę nuo pastatymo laikų, trijų korpusų gyvenamasis namas, dviem galais besišliejantis prie pietinės bažnyčios sienos. Trys vienodų formų, bet skirtingų tūrių gyvenamojo namo korpusai bei bažnyčia su galerija supa nedidelį (17x14m ploto) uždarą stačiakampį kiemą. Namas dviejų aukštų, vienpusės koridorinės sistemos su trimis rūsiais produktams laikyti: viename rūsyje, kaip ir Telšių bernardinų vienuolyne - tai, atrodo, būdinga šio ordino vienuolynams Šiaurės Europoje - įrengta hipokaustinio šildymo krosnis ir kanalai šiltam orui cirkuliuoti. Pirmojo aukšto patalpos erdvios, skirtingo ploto, dengtos kryžminiais skliautais, su dideliu 11x8 m refektoriumi, erdvia zakristija, dengta trijų skirstymų žvaigždiniais skliautais. Šalia refektoriaus įrengta erdvi viryklė su švediška duonkepe krosnimi. Virš refektoriaus antrame aukšte įrengta tokio pat dydžio patalpa bibliotekai: vieno kambario sienos buvo padengtos biblinės tematikos freskomis. Pagal legendą, čia gyvenęs vienuolis, ištapęs ne tik savo celės, bet ir koridorių sienas (freskos koridoriuose uždengtos, nerestauruotos). Namo architektūrai būdingos vientisos renesanso formos su dekoratyvinėmis manierizmo apraiškomis.

Kristaus laiptų koplyčia sumūryta kluatro centre - nedidelio tūrio, originalių formų, su arkiniu prieangiu ir neaukštu bokšteliu. Ji pastatyta 1771- 1775 m. Scala Santa pavyzdžiu, turi 30 laiptų pakopų, kuriomis maldininkai, apmąstydami Kristaus kančią, keliais kopia aukštyn, bučiuodami kiekviename laipte po stikliniu gaubtu įdėtas šventas relikvijas, kurias iš Palestinos pargabeno žemaičių kilmės Jeruzalės vienuolyno vyresnysis Antanas Burnickis.

Tytuvėnų vienuolyno ansamblis šioje nuošalioje Žemaitijos vietovėje iškilo potridentinėje epochoje, katalikų bažnyčios atnaujinimo laikotarpiu, kurį taip sėkmingai Žemaitijoje vykdė vyskupas Merkelis Giedraitis. Krašto nobilitetas, aktyviai remiamas Lietuvos-Lenkijos valdovo Zigmanto Vazos, toliau tęsė katalikų bažnyčios reformą ir jėzuitų, bernardinų vienuolynų kūrimą. Visuotinė krašto christianizacija Žemaičių vyskupystėje vyko kartu su intensyviu vienuolynų, kolegijų, mokyklų steigimu. Šiame darbe aktyvūs buvo ir Tytuvėnų bernardinai. Užtikrinti krašto katalikiškam švietimui, erdviai vienuolyno bibliotekai kurti fundatorius Jeronimas Valavičius negailėjo rūpesčio ir lėšų: Vilniuje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Karaliaučiuje pirko knygas. 1864 m. uždarydama vienuolyną rusų valdžia atėmė iš bernardinų sukauptą 1694 tomų biblioteką.

1736 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta mokykla, į kurią pradžioje priimdavo tik bajorų vaikus. Dėstyta lenkų kalba. 1746 m. atidaryta kita mokykla, skirta paruošti kandidatams į dvasininkų luomą. Pirmajai mokyklai pastatytas ir specialus dviejų aukštų pastatas.

Šalia šio mokyklos pastato 1764-1770 m. pastatytas dviaukštis naujokynas (LDK bernardinų naujokynai dar veikė Vilniuje ir Minske). Abiejuose pastatuose gyveno ir mokėsi mokiniai, ant sienų kabėjo žemėlapiai, paveikslai, mokymo reikmėms skirtos lentelės. 1828 m. mokykla uždaryta, apleistas jos pastatas, XIX a. pabaigoje nugriautas.

Rusų valdžia apkaltino vienuolius remiant 1863 m. sukilėlius ir Muravjovas 1864 m. įsakė vienuolyną panaikinti, bažnyčią uždaryti. Tytuvėnų bernardinų paskutinis gvardijonas Andriejus Petravičius areštuotas ir ištremtas į Tunkos vietovę Sibire. Po parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su okupantų valdžia bažnyčią pavyko išsaugoti.

Šiandien buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, pastatytas nuošalioje, kalvotoje ir miškingoje vietoje, tarp ežerų, po paskutinių restauracijų 1961-1973 m., beveik nepaliestas gaisrų ir karų yra vienas iš geriausių barokinių ansamblių Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje.

Apie bažnyčios vargonus: http://www.vargonai.lt/tytuvenai.htm