Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblis įsikūręs Šakių rajone, Kudirkos Naumiestyje, P. Mašioto g. 42. Skulptūros sukurtos liaudies menininko Prano Sederevičiaus (1905–1979) ir eksponuojamos privtaus namo kiemo teritorijoje. Ansamblis sukurtas 1951–1979 m., jį sudaro virš 20 skulptūrų – cementinių, betoninių su metalo konstrukcijomis viduje, polichromuotų dekoratyvinių skulptūrų. Tai bene vienintelis Lietuvoje panašaus pobūdžio primityviojo liaudies meno pavyzdys.

1993 m. skulptūros įtrauktos į Kultūros vertybių registrą (u. k. 15745). P. Sederevičiaus name šiuo metu gyvena vietos pedagogų šeima.

Milžiniškos, po kelias tonas sveriančios skulptūros yra betoninės. Akį patraukia virš stogų išnirusios arklių galvos, pro šakas kyšantys didžiulių elnių ragai. Pasak vietinių žmonių, savamokslis skulptorius lipdė tas asmenybes, kurios jam buvusios autoritetai: Vytautas Didysis, Vincas Kudirka, Darius ir Girėnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Džonas Kenedis ir kiti. Skulptorių žavėjo žirgai, todėl kiemo centre iš cemento išdygo milžiniškas Pegasas, kiti herojai taip pat buvo užsodinti ant arklių. Lipdydamas iš cemento arklį, savo kieme trims dienoms įkurdindavo pasiskolintą gyvulį, kuris buvo kaip gyvas modelis. Žmonės pasakoja, kad didžiausio arklio skulptūroje yra įmūrytas prieš daug metų vienoje sodyboje sudegęs motociklas BMW su priekaba: priekaba arklio pilve, o visos kitos detalės panaudotos kitose betoninio arklio dalyse. Beje, P. Sederevičiaus namas papuoštas liūtų figūromis ant skliautų, o name išlieti net cementiniai baldai.

P. Sederevičiaus pagaminti cementiniai ristūnai sovietmečiu puošė ne vieno kolūkio kontorą, kai kurie gyventojai net savo kieme norėjo turėti P. Sederevičiaus išlietą cementinį arklį. Už gautus pinigus menininkas pirko cementą ir liejo naujas skulptūras. Cementas tuo metu buvo prieinamiausia kūrybos medžiaga. Skulptūras lipdė primityviais darbo įrankiais. Tvarkant namo aplinką, aptikta kieme užkasta statinė su statybos įrankiais. Menininkas turėjo savo kūrybos metodą. Skulptūras jis formavo iš metalinių strypų, įvairių tuomet prieinamų metalinių įrenginių, panaudodavo net gyvenimą pabaigusias metalines lovas, pabėgius, senus dviračius. Metalinius daiktus raizgydavo viela, išgaudavo formą, o tada liejo, lipdė, dažė.

Skulptūros 2012 m. buvo baigtos restauruoti. Šį darbą su pagalbininkais atliko vietos tautodailininkė Birutė Jakštienė. Vien tik užglaistyti įtrūkimų ir nudažyti paminklų neužteko. Kai kurios skulptūros buvo apaižėjusios, kiauros, permirkusios nuo vandens, pritekėjusio pro plyšius. Teko su specialiais prietaisais pažeidimus išpjauti, glaistyti po keletą kartų, džiovinti. Kai kurias skulptūras teko pergręžti ir laukti, kol išlašės per metų metus viduje, tarp metalo ir cemento, susikaupęs vanduo.