1714 m. sausio 1 d. - 1780 m. vasario 18 d. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. daugiavaikėje šeimoje Lazdynėliuose netoli Gumbinės.Tėvai buvo laisvi valstiečiai, turėję Kulmo teisę ir buvo laisvi nuo baudžiavos. Todėl ir K.Donelaičiui neteko patirti baudžiavos siaubų, nors gyveno gana skurdžiai.

Šeima buvo darbšti, mechanikų ir meistrų šeima. Daugelis brolių buvo auksakaliai, gamino muzikos ir fizikos instrumentus, o Frydrichas pagarsėjęs tuo, kad padirbo pirmąjį fortepijoną Prūsijoje. K.Donelaitis gamino termometrus, barometrus, laikrodžius, optinius stiklus, fortepijonus. Senatvėje gailėjosi, kad daugiau negalėjo tai dirbti.

1709-1710 m. siautė maras. Po maro, iki tol lietuviški Lazdynėliai, buvo kolonizuoti vokiečių, kurie sudarė pusę gyventojų. Galbūt šis faktas ir turėjo didelės įtakos tolimesniam gyvenimui. Manoma, kad jis buvo germanizacijos priešininkas. Kai Kristijonui buvo viso labo tik šešeri mirė jo tėvas, palikęs motiną su 7 vaikais.

Nuo 1732 m. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus keturklasėje katedros mokykloje ir gyveno beturčių bendrabutyje. Už gautą nakvynę ir išlaikymą privalėjo giedoti bažnyčios chore, laidoti numirėlius ir atlikti įvairius buities darbus. Iš sesers yra žinoma, kad sąlygos buvo sunkios ir vieną sykį poetas net nualpo ir visą gyvenimą buvo sunkios sveikatos.

1736 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus universitetą, Teologijos fakultetą. Studijavo prancūzų, lotynų, graikų, hebrajų kalbas. Dėstytojavo vyskupas Jonas Jakobas Kvantas istorikas Danielius Enrikas Arnoltas, Pranas Albertas Šulcas. Besimokant reikėjo daug dirbti, gaunamos stipendijos neužteko. Sunkus krūvis dar labiau pablogino K.Donelaičio sveikatą.

1740 m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Stalupėnus mokytojo padėjėju. Taip pat užėmė pareigas bažnytinio choro vadovo ir vargonininko. 1742 m. tapo Stalupėnų mokyklos rektoriumi.

1743 m. pakviestas pastoriauti į Tolminkiemį. Išlaikęs egzaminus gavo pastoriaus vietą ir Tolminkiemyje gyveno 37 m., iki pat mirties.

1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę Oną Reginą Olefant. Vaikų nesusilaukė, o K.Donelaitis guodėsi, kad su mažu atlyginimu būtų sunkiai įmanoma užauginti vaikus.

1757 m. Į Prūsiją įsiveržė rusų armija. Slėpdamasis nuo armijos jis išbuvo tris savaites Romintos girioje, medžiokliniame karaliaus namelyje. Jame laikė pamaldas, krikštijo vaikus. Dėl karo pakriko žmonių dorovė, dėl kurios K.Donelaitis skaudžiai išgyveno. Gyvendamas Tolminkiemyje jis pastatė našlių prieglaudą už savo lėšas, atnaujino kleboniją, prisidėjo prie mūrinės bažnyčios statybos ir sudegusios mokyklos atstatymo.

Senatvėje daug sveikatos ir nervų kainavo teisminiai ginčai su Teofiliu Rugiu, kuris norėjo pasisavinti bažnyčios geriausius plotus.

Atsikėlęs į Tolminkiemį, savo likusius brolius lankė gana retai, gal tik kelis sykius. Geriausi draugai buvo Jonas Pričkus Šperberis, su kuriuo pažįstami nuo mokyklos laikų, kartų gyveno beturčių bendrabutyje, taip pat sutarė su Pilypu Ruigiu ir Jonu Enriku Kempferiu.

Mirė 1780 m. vasario 18 d. nuo jėgų išsekimo. Palaidotas Tolminkiemyje.

Charakteris Kristijonas buvo griežtas religiniuose dalykuose, tačiau kitais klausimais su visais gerai sutarė ir po mirties žmonės dar ilgai jį prisiminė.

Po jo mirties L.Rėza pasakė: „K.Donelaitis mirė branginamas savo viršininkų, mylimas savo parapijiečių ir gailimas savo draugų“. Apie jį daug informacijos nėra, tačiau žinomi keletas charakterio bruožų iš K.Donelaičio laiškų, iš kurių galime suprasti, kad ši asmenybė buvo jautri, greit įsižeisdavo. Nemėgo dvariškių , negalėdavo susitaikyti su neteisingumu. Tuometinės baudžiavos metu užjausdavo ne tik lietuvius, bet ir kitų tautybių žmones.