Pirmosios žinios apie Dotnuvą yra iš XVII a. pirmos pusės, kai jos savininkai Mlečkos čia pastatė medinę Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Vėliau po vedybų Dotnuva atiteko Bžostovskiams ir 1699 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius Jonas Vladislovas Bžostovskis su žmona Konstancija Mlečkaite įkurdino čia bernardinus. Iki šių dienų Dotnuvoje stovintį mūrinį vienuolyno pastatą ir Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią vienuoliai pasistatydino tik XVIII a. antroje pusėje (1773–1794). Aktyvus vienuolių dalyvavimas XIX a. pirmos pusės politiniuose judėjimuose paspartino konvento likvidavimą. 1864 m. vienuoliai išskirstyti po kitus konventus, o bažnyčia paversta parapine. Šventovė smarkiai nukentėjo per 1911 m. gaisrą, tačiau jos šoniniuose altoriuose išliko autentiški paveikslai, atspindintys pranciškonišką ikonografiją. Be to, šventovės interjero puošyboje ir šiandien matyti, kad vienuoliai Dotnuvoje skatino pamaldumą Švč. Dievo Motinai ir skleidė šv. Antano Paduviečio kultą.

1990 m. Dotnuvoje įsikūrus Tėvui Stanislovui, vienuolynas kuriam laikui buvo tapęs vienu iš veiklą Lietuvoje atnaujinusio Kapucinų ordino centrų, čia saugota ir dalis Tėvo Stanislovo surinktų bažnytinio bei vienuolinio gyvenimo reliktų: bažnytinės tekstilės, knygų, tapybos, skulptūros, vienuoliško gyvenimo atributų.

Dalia Klajumienė, Dotnuva, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 36–37.