MYRIUS (Myras, Мiр, Gardino sritis, Kareličų rajonas)

Pirmą kartą paminėtas 1395 m., kai jį puolė ir niokojo Vokiečių ordino riteriai. Nuo XV a. antros pusės tai buvo Iljiničių giminės nuosavybė (nuo 1555 m. – grafystė). 1568 m., mirus paskutiniam Iljiničių giminės atstovui, Myriaus valda ir grafo titulas atiteko Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui. 1589 m. jis Myriaus grafystę įjungė į Nesvyžiaus ordinaciją, taip Nesvyžiaus-Olykos kunigaikščių Radvilų rankose Myrius išliko iki pat 1828 metų. 

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Myriuje fundavo Šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1599–1605 metais. Tai trinavė bazilika su pusapskrite presbiterija ir dviem zakristijomis. Ryškus šventovės silueto akcentas – keturbriaunis bokštas (per XIX–XX a. rekonstrukcijas jis neteko originalių viršutinių tarpsnių). Fasadus puošia karnizų profiliai ir gilios nišos. Bažnyčios rūsiuose įrengta kripta. Šventovę puošęs stebuklingas Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas dabar saugomas Lenkijoje, Čeremchos bažnyčioje, kiti interjero elementai – Rudkos bažnyčioje prie Bransko. Myriaus bažnyčios išorinėje sienoje įmūryta epitafija, skirta 1625 m. mirusioms seserims Kotrynai ir Apolonijai Cacaitėms. Nedidukė lenta su memorialiniu įrašu, Nukryžiuotojo, Sopulingosios ir šv. Jono reljefiniais atvaizdais – tipinis šio laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorams būdingas memorialinis paminklas.

1700 m. bazilijonų vienuolyno Švč. Trejybės cerkvę fundavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Karolis Stanislovas Radvila. XIX a. ji atiduota stačiatikiams, perstatant neatpažįstamai pakeistas pirminis statinio pavidalas. 

Miesto pakraštyje stovinti pilis – viena didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvirtovių. XVI a. pradžioje ją pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro maršalka Jurgis Iljiničius. Tuomet tai buvo gotikinė aptvarinė pilis su penkiais bokštais, apjuosta fosa. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iniciatyva prie dviejų sienų pristatyti renesansiniai rezidenciniai korpusai, pilis sutvirtinta žemės bastionais ir vandens grioviu, šalia jos įveistas parkas. Tvirtovė smarkiai nukentėjo per 1655 ir 1706 m. švedų apgultis, vėliau atstatyta. Puošnūs interjerai įrengti šeimininkaujant Onai Sanguškaitei-Radvilienei ir Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei. Tvirtovė nukentėjo per 1794 m. Rusijos kariuomenės šturmą ir 1812 m. Napoleono karus. Antrojo pasaulinio karo metais čia įkurta karo stovykla ir getas. Sovietmečiu pilyje įrengtos gyvenamosios patalpos, autentiška interjerų apdaila negrįžtamai prarasta. Nukentėjo ir kitos pastato dalys. Nepakeistas tik centrinis ir pietvakarinis bokštai. Nuo 1991 m. pilis restauruojama ir atstatoma. 2000 m. tvirtovė pripažinta UNESCO globojamu Pasaulio paveldo objektu. Šio įspūdingo monumentalaus gynybinio statinio fasadus paįvairina renesansinės tinkuotos nišos ir apvadai. Vidiniame kieme atidengtos gotiškojo mūro dalys. Pilyje įrengtas muziejus, dalis pastato atverta lankytojams: eksponuojami autentiški pilį puošę kokliai, stiklo dirbiniai, architektūrinės apdailos detalės. Įrengti prabangūs istorinius imituojantys interjerai. Aplink pilį išliko pylimo ir bastionų fragmentų. 

Myriaus žydų bendruomenės, įsikūrusios čia jau XVII a., istoriją mena XVIII a. statyta, vėliau rekonstruota sinagoga.  Myriuje buvo įsikūrusi ir gausi romų bendruomenė.

Aistė Paliušytė, MYRIUS, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 304–307.