1792 m. gegužės 22 d. karalius Stanislovas Augustas patvirtino anksčiau kitų didžiųjų kunigaikščių duotas privilegijas ir vietoje per gaisrus žuvusių dokumentų išdavė Renovacijos (atnaujinimo) diplomą, kurio miesto gyventojai buvo atleisti nuo daugelio prievolių.

Ukmergė (iki nepriklausomos Lietuvos laikų vadinosi Likmerė) įkurimo data laikomi 1225 metai. Ukmergės pilis ilgą laiką pastodavo kelią kryžiuočiams ir kalavijuočiams į du svarbius Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės centrus - Vilnių ir Trakus. Jau Vytauto laikais Ukmergė buvo neeilinis punktas. 1435 m. po Pabaisko mūšio Ukmergė, gavusi miesto teises, ėmė augti, išsiplėtė prekyba, atsirado šiokia tokia pramonė, kūrėsi amatininkai, pirkliai. Jie daugiausiai prekiavo su Vilniumi ir Ryga. Vienas transporto kelių buvo navigacija valdžios prižiūrima Šventąja. 1486 m. minimas Vilkmergės miestas, 1528 m. apskritis, 1554 m. - seniūnija. 1685 m. mieste pastatyta sinagoga. XVII a. antroje pusėje minima parapinė mokykla. 1742 m. Ukmergėje įkurdinti pijorai, pastatyta Švenčiausios Trejybės bažnyčia (o pirmoji - Švento Petro ir Povilo - bažnyčia įsteigta 1387 m., viena iš pirmųjų Lietuvoje). Prie jų vienuolyno veikė šešių klasių mokykla. Po 1831 m. sukilimo mokykla ir vienuolynas buvo uždaryti. Dauguma bažnytinių žemių nusavintos ir atiduotos kuriamai stačiatikių cerkvei - ji pradėjo veikti 1841 m. XVII a. pradžia buvo nelaiminga Ukmergei: 1700 - 1701 m. miestą nuniokojo sudegė didžioji dalis namų, žuvo daug vertybių, gyventojų turtas buvo išplėštas. 1711 - 1712 m. Ukmergę ištiko maras. Po jo mieste nelikę nė vieno gyventojo - vieni išmirę, kiti išbėgioję. 1733, 1765, 1781, 1782, 1787m. miestą siaubė gaisrai - kai kuriais metais net po kelis kartus, tačiau Ukmergė atkakliai kėlėsi iš griuvėsių ir pelenų ir XVIII a, antroje pusėje ėmė atsigauti.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos, magdeburgiškoji miesto savivaldos teisė buvo palaipsniui panaikinta. Per 1812 m. karą Ukmergė, buvusi svarbiu strateginiu punktu, vėl nukentėjo. Apskritį palietė 1831 ir 1863 m. sukilimai. XIX a. Ukmergė vėl kelis kartus degė. Tačiau miestas įsikūręs patogioje vietoje, po visų negandų greitai atsistatydavo. 1836 m., nutiesus Daugpilio-Kauno plentą, pastatyta 1 kategorijos arklių pašto stotis, 1838 m. mieste buvo 109 krautuvės, 16 smuklių ir viešbučių, 1850 m. veikė 3 plytinės, alaus darykla, 7 odos dirbtuvės. 1857 m. mieste gyveno 97 pirkliai, 337 amatininkai, veikė 235 krautuvės. 1876-1877 m. pradėjo veikti degtukų fabrikas, 1882 m. - spaustuvė. 1865 m. įsteigta valdinė mokykla. XIX a. viduryje mieste jau būta dalinio vandentiekio, 1897 m. mieste gyveno 13532 gyventojai. Iki XIX a. pabaigos iš esmės susiformavo savitos architektūros ir išplanavimo senoji miesto dalis dešiniajame upės krante - urbanistikos paminklas. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje pradeda reikštis tautinis judėjimas, kultūrinis gyvenimas. 1907 m. įsteigta berniukų, 1908 m. - mergaičių gimnazija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ukmergėje buvo 28 pramonės įmonėlės, daug krautuvių ir užeigų. 1915-1918 m. vokiečių okupacija miestui atnešė daugybę nelaimių: sudeginti tiltai, sugriauta daug pastatų, nukentėjo gyventojai.

1919 1. kovose dėl nepriklausomybės Ukmergės kautynės įėjo į Lietuvos istoriją: jas laimėjus, prasidėjo planingas bolševikų vijimas iš Lietuvos. 1918 m. įsteigta "Saulės" gimnazija, 1919 m. tapusi valstybine. 1919-1927 m. su pertraukomis veikė mokytojų kursai. Miestas nepriklausomybės metais išaugo ir išgražėjo: išgrįstos gatvės, nutiesti šaligatviai. 1920 m. pastatyta elektros stotis. 1923 m. mieste buvo 41, 1933 m. - 120 pramonės įmonių ir dirbtuvių, 461 krautuvė. Gyvai reiškėsi kooperatinė veikla. Įrengta patogi autobusų stotis, 1936 m. pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją. 1932 m. pradėta rengti vandentiekį ir kanalizaciją. Veikė 4 gimnazijos (lietuvių, lenkų, žydų), kelios pradžios mokyklos (lietuviškos ir tautinių mažumų), amatų mokykla, mokytojų seminarija, kelios bibliotekos ir knygynai, spaustuvėje buvo leidžiamos knygos, laikraščiai "Ukmergės garsas" (1935 m.) ir "Rytų Lietuva" (1932-1935 m.). 1939 m. įsteigta literatūrinė premija. Gyvai reiškėsi kultūrinės, religinės, ekonominės, jaunimo ir kitokios organizacijos. 1932 m. Ukmergė gavo pirmos eilės miesto teises. Jame, apskrities centre, pastatyta puikių administracinių pastatų. Ukmergėje buvo Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų D.L.K. Gedimino pulko nuolatinė būstinė. 1939 m. įrengta internuotų lenkų stovykla. Prieš karą mieste gyveno 12 367 žmonės.

1940-l941 m. daug Ukmergės gyventojų nukentėjo nuo bolševikų, o vokiečiai okupantai išžudė beveik visus žydų tautybės gyventojus. Nuo bombardavimų ir gaisrų per karą smarkiai nukentėjo miestas. Po karo ukmergiškiams vėl teko gydytis širdies žaizdas, kurias paliko karas, trėmimai, rezistencijos aukos, vėl prikelti miestą.