Žeimelio katalikų bažnyčios architektūra tyrinėta tik fragmentiškai, o jos dailės kūriniai dar laukia gilesnės analizės. Šiame straipsnyje dailės kūriniai tyrinėjami kartu aptariant ir bažnyčios architektūrą.

Žeimelio katalikų Šv. Petro ir šv. Pauliaus parapinė bažnyčia funduota daug vėliau negu evangelikų liuteronų šventovė (pirmoji pastatyta 1540 m., dabartinė – 1793 m.). Katalikų bažnyčią 1828 m. pastatydino Glebavos dvarininkas latvis liuteronas Pėteris Petrauskis savo žmonai katalikei Scholastikai. Bažnyčia stovi šiaurinėje miestelio dalyje prie kelio į Bauskę, ant buvusios miestelio ir valstiečių žemės ribos. Kitaip nei kituose Lietuvos miesteliuose, Žeimelio bažnyčia pastatyta ne prie aikštės. Ji klasicistinė su retu tokio stiliaus bažnyčioms bokšteliu priekyje. Bokštelis išskyrė katalikų bažnyčią iš miestelio panoramos, nes evangelikų liuteronų bažnyčia buvo bebokštė. Tik 1889–1890 m. reformatai pristatė aukštą bokštą, kuris ėmė vyrauti miestelio erdvėje. Katalikų bažnyčia akmeninė, stačiakampio plano, halinė, jos stogas – čerpių, vėliau perdengtas skarda. Virš priekinio fasado iškyla masyvus keturkampis bokštas su smailiu keturšlaičiu stogu. Sienas skaido poriniai piliastrai ir stačiakampiai pusapskritiminės arkos formos langai su daugeliu stiklų. Tokios pat formos, tik didesni, bažnyčios šoninių fasadų langai. Išraiškingos šoninės medinės durys, puoštos karpytu frontonu, rustiką imituojančiomis detalėmis. Bažnyčios vidus taip pat santūrus, rūstus, trijų navų, skaidytas masyviais pilioriais. Centrinė nava platesnė, jos lubos įgaubtos. Šonuose esančios zakristijos formuoja presbiteriją, ji be apsidos. Tai būdingas klasicizmo stiliaus bažnyčių ypatumas.
Bažnyčioje yra trys mūriniai klasicizmo stiliaus altoriai: Didysis – presbiterijos gilumoje, šoniniai priglausti prie zakristijų sienų navose. Toks altorių išdėstymas būdingas daugeliui Lietuvos ir Europos bažnyčių. Altorių kompozicija gana panaši, jie sudaro sakraliniu ir meniniu požiūriu vientisą interjero ansamblį. Altorių mensos sarkofago formos su tapytomis raidėmis HIS (Kristaus monograma). Didžiojo altoriaus tabernakulis dar baroko formų. Jis karpyto plano, palaipsniui gilinamas. Cokolis – baroko stiliaus, aukštas, išlenkta priekine sienele su pusapskritimine arkos formos niša. Tabernakulis puoštas toskaninėmis porinėmis kolonėlėmis ir piliastrais. Antablementas drožinėtas stilizuotais akanto lapeliais. Tabernakulio viršų puošia ažūriniai akanto ornamentai. Dviejų tarpsnių architektūrinis retabulas iki pat lubų, be frontonėlio, atrodo lyg įspraustas. Toks klasicizmo stiliaus altoriaus užbaigimas retas. Retabulo aukštumą pabrėžia ant aukštų postamentų pastatytos pirmojo tarpsnio porinės toskaninės kolonos ir antrojo tarpsnio porinių jonėninių piliastrų vertikalės. Antablementai masyvūs, nesudėtingo profilio, puošti dantikulais. Jie būdingi klasicizmo architektūrai. Išlaikomas altoriaus linijų tiesumas, pusiausvyra, vyrauja plokštumos. Šoninių navų altoriai mažai skiriasi nuo Didžiojo, tik jų tabernakuliai paprastesni, spintelės pavidalo, retabulai siauresni, skaidyti pavienių, o ne porinių kolonų ir piliastrų. Meniniu požiūriu išraiškingiausias yra Didysis altorius.

Altorių retabuluose įkomponuoti paveikslai ir skulptūra. Didžiojo altoriaus pirmajame tarpsnyje paprastuose rėmuose, raudono aksomo fone stovi drožtas Nukryžiuotasis. Jo ikonografija tradicinė: Kristus trimis vinimis prikaltas prie kryžiaus su užrašu INRI, apnuogintas, su erškėčių vainiku. Klubų raištis (perizonijus) surištas šone – taip buvo vaizduojama jau gotikos stiliaus dailės kūriniuose. Kristaus figūra renesansiškai rami, tauri, taisyklingų proporcijų, modeliuota jautriai, profesionaliai. Ekspresyvumą paryškina palenkta į šoną galva. Skulptūros išraiška būdinga XIX amžiui. Antrajame altoriaus tarpsnyje – paveikslas ,,Apaštalas šv. Petras”. Jame vaizduojamas senyvas, stiprus vyras trumpais garbanotais plaukais, susivėlusia barzda. Jis vilki tamsiai raudonu apsiaustu ir ochros spalvos tunika. Rankoje laiko jam būdingą atributą – raktus (,,Tau duosiu dangaus karalystės raktus…” Mt 16, 19). Toks šv. Petro vaizdavimas yra ikonografiškai tradicinis. Už apaštalo nutapyta klasikinė kompozicija – ant aukštų postamentų stovinčios kolonos, melsvai ochrinės spalvos žemė ir mėlynas dangus. Šventojo figūra gan statiška, tik ištiesta ranka ir apsiausto klostės suteikia judrumo įspūdį. Dailininkas vertino šviesos kontrastus, juos paryškino plonu dažų sluoksniu. Paveikslas galėjo būti nutapytas pastačius bažnyčią. Dešinės navos (nuo įėjimo) altoriaus pirmojo tarpsnio paveikslas vaizduoja labai garbinamą šv. Antaną Paduvietį. Jis klūpi prie piupitro su knyga, rankas ištiesęs į dangų, kur ant debesų sėdi kūdikėlis Jėzus. Šventasis vilki rudą abitą su gobtuvu, jo viršugalvyje išskusta tonzūra. Paveikslo koloritas melsvai rusvas. Tapyta kruopščiai plonu dažų sluoksniu. Paveikslas sukurtas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Antrojo tarpsnio paveiksle vaizduojamas Jėzaus gimimas. Švč. Mergelė Marija garbina kūdikėlį Jėzų, greta – pribuvėjos Zabelė, Marija Salomė ir šv. Juozapas. Figūros išdėstytos ratu, fone pavaizduota dalis sienos, lubų ir dangus. Kompozicija labai koncentruota. Koloritas melsvas, tapytas plonu dažų sluoksniu. Gan ryškios spalvos liudytų XX a. autorių. Kairiosios navos altoriaus pirmajame tarpsnyje įkomponuotas paveikslas ,,Šventoji Šeima”. Jame įrašas: Feliks Cichocki / z Warszawy 1898 roku. Šis tapytojas (1861–1921) turėjo savo valdų Ševno parapijoje, Opatovo apskrityje (Lenkija). Gyveno Varšuvoje. 1880–1884 m. studijavo Varšuvos dailės akademijoje pas W. Gersoną ir A. Kaminskį. Gavęs piešimo mokytojo diplomą, 1884–1885 m. tęsė studijas Krokuvos dailės akademijoje pas L. Löfllerį, po to Miuncheno dailės akademijoje pas J. Č. Herterichą ir O. Seitzą, Paryžiuje pas A. W. Bouguereau ir T. Robert-Fleury. 1891 m. grįžo į Varšuvą. Septynerius metus dailininkas važinėjo į A. Mostowskio valdas Mytnikai Podolėje, tapė liaudies gyvenimo scenas ir portretus, surengė parodas Lenkijoje ir Vilniuje (1893). Feliksas Cichockis tapė nedidelio formato vaizdus, portretus, religinius paveikslus, freskas bažnyčioms, iliustravo leidinius. Jo tapybos darbų turi Lietuvos dailės muziejus. Paveiksle ,,Šventoji Šeima” vaizduojama stovinti Švč. Mergelė Marija su kūdikėliu Jėzumi išskėstomis rankomis ir šv. Juozapas su žydinčia šakele. Virš jų sklando Šv. Dvasia – balandis. Tradiciškai Švč. Mergelė Marija apsirengusi raudona suknele, mėlynu apsiaustu, šv. Juozapas vilki mėlyną tuniką, tamsiai rudą apsiaustą, o kūdikėlis Jėzus pridengtas balta drobule. Fonas gana abstraktus, tik pažymėta žemės ir dangaus riba. Paveikslas tapytas apibendrintai, tiksliai, plonu dažų sluoksniu. Vyrauja melsvos spalvos. Antrojo tarpsnio paveiksle pavaizduotas Švč. Mergelės ėmimas į dangų. Ji kyla į dangų išskėstomis rankomis, žemiau jos – angelai. Tai retesnė ikonografinė kompozicija. Dažnai paveikslo apačioje dar vaizduojami apaštalai ir kiti šventieji. Susidaro dangaus ir žemės sfera. Judriausia Švč. Mergelė Marija su besiplaikstančiu apsiaustu. Jos drabužių tradicinės spalvos (raudona ir mėlyna) išsiskiria rusvai melsvame fone. Paveikslas tapytas, matyt, XIX a.

Sakykla įrengta kairėje pusėje prie pirmojo nuo presbiterijos centrinės navos pilioriaus. Tokioje vietoje sakyklos įrengiamos nuo vėlyvųjų viduramžių. Tai renesanso laikais plitusio tipo sakykla. Ji neparemta, jos tribūna daugiakampė, architektūrinė, apačia suapvalinta, su paprastu parapetu. Šias dalis skiria nesudėtingo profilio antablementai, viršutinis puoštas dantikulais ir astragalais. Sienelės skydinės, nepuoštos. Jose nėra keturių evangelistų atvaizdų, kaip įprasta sakyklose. Tribūnos struktūra ir puošyba pakartota akliname laiptelių turėkle. Sakykla be atkaltės ir baldakimo. Jos formų stilius artimas altorių meninei išraiškai.

Vargonai įrengti chore virš nartekso, centrinėje bažnyčios ašyje. Jų formos panašios į altorių ir sakyklos. Griežykla įrengta priekyje, nauja. Vargonai yra 54 registrų. Cokolis labai aukštas, jį skaido rėmeliai, skydeliai. Viršutinę dalį sudaro trys stačiakampiai gretasieniai bokštai, vidurinis jų – aukštesnis, su siauresniais tarpų laukeliais. Puošta nesudėtingo profilio antablementais ir cokoliais. Vyrauja griežta vertikalių ir horizontalių linijų ritmika, būdinga klasicizmo stiliui. Vidurinio bokšto cokolis yra pusės rutulio formos, skaidytas, šoninių bokštų cokoliai plokšti, puošti rombais. Bokštų stogeliai suapvalinti, kupolo formos su keturkampiais žibintais. Jie ir langelių apačia bei viršus dekoruoti ažūriniais, schematiškais akanto lapų drožiniais. Vargonų stilius rodo, kad jie įrengti ką tik pastačius bažnyčią.

Žeimelio katalikų bažnyčioje yra vertingų medinių skulptūrų. Interjere atkreipia dėmesį Nukryžiuotieji su metaliniais šventinto vandens indais ant kryžiaus. Paprastai šie indai būna atskirai. Dvi Nukryžiuotojo skulptūros prie centrinės navos galinių piliorių drožtos vieno meistro profesionalo, nes panašus jų tipažas, atlikimo maniera. Kryžiai lentiniai, ilgu stiebu, neornamentuoti, su Kristaus monograma INRI viršuje. Nukryžiuotojo kūnas gan ekspresyvus: aukštai iškeltos rankos, išlinkęs liemuo, labai sulenktos ir pasuktos į šoną kojos, pasvirusi galva. Perteikiama agonija, būdinga gotikos ir baroko stiliaus Nukryžiuotojo skulptūroms. Kristaus veidas renesansiškai ramus, kūnas drožtas apibendrintai, pabrėžiant svarbiausius raumenis. Šone plaikstosi dekoratyviai išraiškingai klostytas, baroko formos perizonijus, jį laiko virvelė. Figūros taisyklingų proporcijų. Kitaip drožtas Nukryžiuotasis prie šoninių bažnyčios durų. Kryžius lentinis su spinduliais kryžmoje, užrašu INRI viršuje. Kristaus galva su erškėčių vainiku mažai pasvirusi, veidas ramus, taurus, liemuo tiesus, kojos tik šiek tiek išlenktos ir pasuktos ekspresijai paryškinti. Kūnas drožtas labai apibendrintai, vos pastebimi raumenys. Skulptūros perizonijus tokios pat formos kaip ir kitų dviejų Nukryžiuotųjų, tačiau sudėtingai ir gan raiškiai klostytas. Visos skulptūros drožtos XIX a. – XX a. pradžioje. Medinė skulptūra ,,Viešpaties didybė”, arba ,,Kristaus šlovė” (lot. MAIESTAS DOMINI) – retas ikonografijos tipas Lietuvos dailėje. Kristus stovi ant Žemės rutulio (pasaulio simbolis), pamynęs žaltį (simbolizuojantį pirmapradę nuodėmę, šėtoną), atkišęs koją, iškėlęs ranką, kitoje laiko kryžių su audinio vėliavėle. Joje vėl pavaizduotas kryžius. Perizonijus ilgas, gilių klosčių, surištas priekyje. Tai romaniniam laikotarpiui būdinga perizonijaus forma. Permestas per petį apsiaustas vos laikosi, plaikstosi, ant krūtinės ir šone jis susegtas dekoratyviniais gėlių žiedais. Figūra herojiška, ekspresyvi. Ekspresiją sustiprina gilios, dažnai įstrižos drabužių klostės. Veidas ramus, be emocijų. Plastine išraiška skulptūra būtų neobarokinė.

Žeimelio katalikų bažnyčios architektūra ir interjeras gan vientiso klasicizmo stiliaus. Juos papildo XIX–XX a. pirmosios pusės įvairių stilių paveikslai ir skulptūros. Visi kūriniai santūrūs, tačiau išraiškingi. Jų bažnyčioje nėra daug.

Iš http://www.ziemgala.lt