Šiais laikais nieko nenustebinsi, kad kunigas išsižada ankstesnio pašaukimo ir sukuria šeimą. Vytautas Vaičiūnas – bene vienintelis Lietuvoje žmogus, sielų ganytoju tapęs po 30 metų darnios santuokos.
„Laiku neatėjai, ateisi per kančias“, – sako kunigas apie savo permainingą likimą.
Per Velykas Šlienavos (Kauno r.) bažnyčios šventoriaus vartus papuošė tik ką išdrožtos angelų skulptūros. Šios parapijos klebonas V.Vaičiūnas neabejoja, kad tai paskutinis jo sumanymas bažnyčiai pagražinti. Neseniai kunigas atšventė 80 metų jubiliejų ir jau susitaikė su mintimi, kad greitai jo ganytojiška veikla baigsis.
Nežino tik vieno – kokį gyvenimo vingį likimas jam pamėtės šį kartą. O patyrė V.Vaičiūnas daug: nuo paauglystės pats pelnėsi duoną, vėliau susituokė su politinio kalinio dukra, kovojo prieš sovietų valdžią, dėl to uždarytas už grotų sėdėjo vienoje kameroje su būsimuoju nusikalstamo pasaulio autoritetu Henriku Daktaru, galiausiai, turėdamas daugiau kaip 50 metų, nusprendė tapti kunigu.
“Nieko nekeisčiau“ Paklaustas, ar viską darytų taip pat, jei turėtų galimybę gyvenimą pakartoti iš naujo, V.Vaičiūnas tik šypteli. „Gyvenimas nuo žmogaus nepriklauso. Tačiau nieko nekeisčiau. Apie kunigystę svajojau nuo vaikystės, bet pirma turėjau išgelbėti Levutę“, – prakalbus apie jau mirusią žmoną kunigo skruostu nurieda ašara.
V.Vaičiūnas gimė religingoje šeimoje. Tėvelis buvo kovotojas už Lietuvos nepriklausomybę. Be Vytauto, šeimoje augo sesuo ir trys broliai. Mama mirė, kai Vytautui buvo vienuolika. Nuo tada jam pačiam teko pelnytis duoną – ganė gyvulius pas ūkininką, buvo pusberniu, bernavo. Ūkininkas patenkino paskutinį mamos prašymą – leido Vytautui baigti keturis skyrius. Broliui Algirdui Justinui likimas buvo maloningesnis – jis tapo kunigu.
Pasibaigus karui, penkiolikmečiam Vytautui vėl teko pačiam savimi pasirūpinti: iš pradžių jis mokėsi labdaringoje saleziečių mokykloje Vytėnuose, vėliau – buvusiame Šlapaberžės dvare įkurtoje žemės ūkio mokykloje. Čia išmoko vairuoti traktorių, tapo elektromechaniku, pasiliko dirbti instruktoriumi. Būtent Šlapaberžėje jis ir pradėjo kovą prieš tuometinę valdžią.
Maištavo nuo jaunystės “Valdžia mėgdavo sekmadieniais, 12 valandą, kad žmonės neturėtų galimybės klausyti Mišių, kviesti susirinkimus. Aš užprotestavau, pasakiau, kad pažeidžiamos žmonių teisės, jog tai neatitinka Konstitucijos. Todėl manęs net nebandė kalbint stoti į komjaunimą“, – prisimena kunigas.
1951 metais Vytautas buvo pašauktas į kariuomenę. Trejus metus atitarnavęs Novosibirske, nusprendė dar trejus pasilikti Rusijoje, uždarbiavo Norilske – kasyklų ir metalurgijos pramonės centre Krasnojarsko srities šiaurėje. Čia susipažino su lietuviu politiniu kaliniu. Jis paprašė aplankyti Kaune gyvenančią dukrą. „Nelabai norėjau, nes pažinojau kitą jo dukrą. Ši neturėjo gero vardo, buvo žemos moralės. Suprasdamas mano abejones, būsimasis uošvis nuramino, kad Levutė kitokia. Nuėjau aplankyti ir – po visų apžadų“, – šypteli V.Vaičiūnas.
Lemtinga pažintis Pažintis su Levute buvo lemtinga. 1958 metais, po neilgos draugystės Vytautas ją vedė, o svajonę apie kunigystę paslėpė giliai širdyje. „Levutė buvo kitaip išauklėta, nutolusi nuo bažnyčios, bet labai greitai perėmė mano pažiūras“, – tik pokalbiui įsibėgėjus kunigas paaiškina, ką reiškia frazė – „pirma reikėjo Levutę išgelbėti“.
Moteris tapo labai religinga, visiškai pritarė vyro veiklai ir jį rėmė. Vytauto išrinktoji dirbo Žiegždrių ligoninėje kasininke, jis pats – „Nemuno“ gamykloje elektriku. Pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, baigė Statybos technikumą, 1967 metais įstojo į Kauno politechnikos institutą, tapo diplomuotu specialistu.
Spausdino valdžios pašonėje 1972 metais Vaičiūnų šeima jau buvo gavusi butą, tad išnuomojo kambarį Povilui Petroniui, kuris mokė Vytautą saleziečių mokykloje Vytėnuose. P.Petronis leido pogrindinę religinę literatūrą.
V.Vaičiūnas greit pasinėrė į sovietmečiu pavojingą veiklą.
Vytautas su bendraminčiais tūkstančiais spausdino maldaknyges ir katekizmus, juos platino. „Dirbau Kaune, tuometiniame Vykdomajame komitete, kapitalinės statybos skyriuje. Mano žinioje buvo dauginimo aparatai. Kai vieną jų nurašė, apsiėmiau sunaikinti. Saugumietis žiūri, o aš išiminėju detales, kurias galiu padaryti iš naujo, ir jas laužau. Nusibodo jam mano lėtas darbas, pasakė: „Tikiuosi, vienas užbaigsi“, – ir paliko mane. Aš tą aparatą atnaujinau, kelias „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikas“, nemažai kitos religinės literatūros išspausdinau tiesiog Vykdomajame komitete. Valdžia žinojo, bet ilgai nesiryžo su manimi susidoroti, bijojo skandalo, nes viskas vyko jų panosėje“, – prisimena kunigas.
1973 metais saugumas ilgai tardė Levutę ir Vytautą, kitus bendražygius. Jam teko palikti darbą Vykdomajame komitete. Nors ir persekiojamas, Vytautas tęsė savo veiklą. Tai truko septynerius metus.
Levutė žinojo, kad sutuoktinį gali bet kada suimti. „Jai teko daug iškentėti. Gyveno nuolatinėje nežinioje, bet niekada nepasakė, kad jai įkyrėjo ar panašiai, nesulaukiau nė vieno priekaišto“, – sako V.Vaičiūnas.
Žmona suglumino miliciją Saugumiečių kantrybė išseko 1980 metais, kai Vytautas tapo maldininkų procesijų iš Tytuvėnų į Šiluvą organizatoriumi. Valdžia tuo metu demonstravo savo bejėgiškumą skelbdama garsiųjų atlaidų dienomis karantiną dėl neva plintančios rajone infekcinės gyvulių ligos, užsirašydama vis vien plūstančių į atlaidus automobilių numerius, vaikydama tikinčiuosius vandens čiurkšlėmis. Tuo metu V.Vaičiūnas jau buvo įstojęs ir į Helsinkio grupę.
Suėmę Vytautą už eitynių organizavimo taisyklių pažeidimus, saugumiečiai sumanė priversti jį atsisakyti draudžiamos veiklos, pasitelkę Levutę. Mat manė, kad moteris, iškviesta į anuometinę miliciją pasimatyti su vyru, raudos ir prašys jį nutraukti savo veiklą. Tačiau saugumiečiai buvo sugluminti Levutės poelgio ir net nesugebėjo pasityčioti. Moteris neraudojo, nemaldavo, o supratusi, kas laukia vyro, jam pasakė: „Klaupkis. Noriu palaiminti prieš kelionę. Tegul tave lydi Dievo malonė.“
Likimas suvedė su Henyte Nuvežė į Lukiškes. Apgyvendino vienoje kameroje su 60 kalinių.
Tarp jų buvo Henytė (H.Daktaras – red.), sėdintis už automobilių vagystes. Kalėjimo vadovybė tikėjosi mane palaužti. Tačiau Dievulis ir čia man buvo gailestingas. Kaliniai paklausė, už ką suėmė. Pasakiau straipsnį, kuris jiems nieko nereiškė. Paaiškinau. „Aha, tu – prieš valdžią, vadinasi, mūsiškis“, – ir priėmė mane į chuliganų būrį.
Neengė ir nesityčiojo“, – šypteli Vytautas.
Nerukus po teismo, kuris nežinia kodėl vyko Širvintose, V.Vaičiūnas buvo išvežtas į kalėjimą Čeliabinsko srityje. „Nors buvo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžia, kalėjime siautėjo ne tik vagys, narkomanai ir plėšikai, bet ir utėlės, ligos, badas. Sąlygos buvo žiaurios. Tiesa, su manimi buvo elgiamasi padoriau. Visi buvo perspėti, kad esą manimi, mano byla, domisi pasaulis, ir reikia saugotis, nes kitaip gali sulaukti nemalonumų“,– prisimena kunigas.
Įžadą davė Čeliabinske Čeliabinsko kalėjime V.Vaičiūnas susirgo dizenterija. „Levutė ne tik man rašė laiškus į kalėjimo ligoninę, bet ir visiems platino žinią: „SOS, mano vyrą baigia nužudyti.“ Buvau per plauką nuo mirties.
Tada ir pažadėjau, kad jei išliksiu gyvas, mėginsiu siekti kunigystės“, – galutinio apsisprendimo priežastį atskleidė V.Vaičiūnas.
Kunigas mano, kad žmona nujautė lemtingą posūkį, nors jis savo ketinimus atskleidė tik grįžęs iš kalėjimo namo. „Levutė iš pradžių apsipylė ašaromis, bet nepriekaištavo, nurimusi palaimino mano sprendimą“, – pasakoja kunigas.
Prireikė popiežiaus leidimo 53 metų V.Vaičiūnas kreipėsi į vyskupus Vincentą Sladkevičių ir Julijoną Steponavičių, prašydamas priimti jį į pogrindinę Kunigų seminariją. Vyskupas V.Sladkevičius Vatikane gavo popiežiaus leidimą V.Vaičiūnui kunigauti, jo žmona priėmė skaistybės įžadus. Po penkerių metų, 1988–aisiais, Skaistgirio Šv.Jurgio bažnyčioje vyskupas J.Steponavičius įšventino V.Vaičiūną į kunigus. Levutės bažnyčioje tuo metu nebuvo.
Tapęs kunigu, pirmojoje bažnyčioje V.Vaičiūnas buvo vikaras, o į Vištyčio išvyko paskirtas klebonu. Nuo 1997 metų jis vadovauja Šlienavos parapijai. Tai pačiai, kurioje sovietmečiu spausdino draudžiamus leidinius. Parapija remiasi į Kauno marias – tose vietose, virtusiose marių dugnu, prieš pusšimtį metų gyveno nemaža dalis Šlienavos gyventojų.
Turi auksines rankas Siaučiant didžiajam marui 1709–1713 metais trys broliai ūkininkai, vietos gyventojai, pastatė mažą koplytėlę, dabartinės bažnyčios presbiteriją, kaip auką Dievui, kad šią vietą aplenktų amžiaus rykštė. Dabartinė Šlienavos parapijos bažnyčia pristatyta prie senos kapinių koplytėlės. Prieš atvykstant V.Vaičiūnui, bažnytėlė buvo labai apleista. Daugelis šlienaviškių nė neįtarė, kad jų klebonas turi auksines rankas, moka staliaus, skardininko, mūrininko darbus. Jis antram gyvenimui prikėlė šventovę, išpuoselėjo aplinką. Nors slegia amžiaus našta ir vargina Rusijos kalėjime pagadinta sveikata, V.Vaičiūnas vis dar triūsia gražindamas šventovę.
Galbūt varginantis, ne pagal metus darbas atitolina sunkias mintis ir prisiminimus. „Tais metais, kai minėjau kunigystės dešimtmetį, Levutė po sunkios ir ilgos ligos mirė. Nė karto jos nesapnavau. Tačiau nuolat prisimenu, meldžiuosi, aukoju Mišias. Likimas lėmė, kad vaikų nesusilaukėme, bet gyvenome darniai, vienas kitą gerbdami ir mylėdami, per 30 vedybinio gyvenimo metų nė karto nesusibarę, net ir tada, kai pasakiau, kad grįžtu prie vaikystės svajonės ir noriu tesėti sunkiausią gyvenimo akimirką duotą įžadą. Jos auka didesnė“, – vėl susigraudinęs baigia pasakojimą apie vingiuotą kelią į kunigystę aštuoniasdešimtmetis Šlienavos klebonas.

Vilma Kasperavičienė „Lietuvos žinios“