ŽAGARĖ (Šiaulių apskritis, Joniškio rajono savivaldybė)

Šis nedidelis Lietuvos pasienio miestelis – viena seniausių Lietuvos gyvenviečių. Manoma, kad XIII a. pabaigoje Žagarės apylinkėse galėjo stovėjo žiemgalių pilis, kurią Vokiečių ordinas sugriovė 1290 metais. XV a. Žagarės dvarą valdė Sirevičiai. Prie dvaro būta ir miestelio, kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1495 m. išrūpino leidimą įvesti prekymetį. Nuo to laiko miestelis ėmė sparčiai augti. 

Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Žagarėje buvo pastatyta XV a. pabaigoje Sirevičių iniciatyva ir lėšomis. Reformacijos metais ji, regis, buvo nustojusi veikti. Kaip Senosios (bajoriškosios) Žagarės parapinė bažnyčia ši šventovė vėl ėmė funkcionuoti XVII amžiuje. 

Žagarę ne kartą niokojo gaisrai, tačiau miestelis atsigaudavo ir sparčiai augo. Ypač stiprų smūgį Žagarei sudavė Šiaurės karas, po jo užsitęsęs badas ir maras išnaikino kone visus miestelio gyventojus. Nuo 1765 m. Žagarę pradėjo valdyti Antanas Tyzenhauzas ir miestelis atsigavo. Jame gyveno nemažai žydų amatininkų, jie turėjo savo bendruomenę – kahalą ir sinagogą su rabinatu. 1790 m. veikė mokykla, apie 30 krautuvėlių, abiejų miestelių turgaus aikštės turėjo prekybos namus, vadinamus halėmis. Miestelyje vyko intensyvi prekyba, kurios keliai siekė Rygą, Mintaują, Peterburgą ir net Maskvą. 

Žagarė iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių išsiskyrė savita urbanistine raida. Kadaise dabartinės Žagarės vietoje buvo du atskiri ūkiniai ir administraciniai vienetai – du miesteliai, kuriuos skyrė Švėtės upė, o jungė medinis tiltas. Kairėje upės pusėje buvo senoji dalis, dar vadinama Senąja Žagare, o nuo XVI a. pabaigos dešinėje upės pusėje ėmė kurtis daug didesnis miestelis, ta dalis imta vadinti Naująja (taip pat Karališkąja, nes priklausė Šiaulių ekonomijai) Žagare. Ilgainiui Senoji ir Naujoji Žagarės susiliejo į vieną miestelį. Miesteliui savitumo suteikia ir kreivos gatvelės. 

Mūrinė Senosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1712 m. buvusios medinės bažnyčios vietoje. Ją, manoma, fundavo Žagarės savininkas Albrechtas Umiastauskas. Bažnyčia santūrių ir monumentalių formų, stačiakampio plano, su aukštu stogu, vainikuotu bokšteliu varpeliui. Prie bažnyčios fasado vėliau, 1844 m., buvo pristatytas prieangis. Bažnyčia išgarsėjo kriptoje buvusiais Barboros Umiastauskaitės, žmonių vadintos Barbora Žagariete, palaikais. Barboros Žagarietės kapas garsėjo išgijimo stebuklais, prie jo keliavo piligrimai ir maldininkai. XIX a. pabaigoje caro valdžios reikalavimu kripta su palaikais kuriam laikui buvo užmūryta, o sovietmečiu, 1963 m. uždarius Senosios Žagarės bažnyčią, jie dingo. Bažnyčia tikinčiųjų bendruomenei grąžinta ir atšventinta 1994 metais.

1584–1595 m. Naujojoje Žagarėje Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio lėšomis buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Mūrinė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kuri pasiekė mūsų dienas, iškilo tarp 1643 ir 1676 metų. Tai renesanso ir baroko stiliaus bruožų turintis rūstokų monumentalių formų sakralinis statinys su kontraforsais. Šventovė vienanavė, su keturkampiu stambiu gynybinio pobūdžio bokštu priekyje, šiaurinėje pusėje prie navos šliejasi zakristija. Bažnyčios interjeras buvo dekoruotas septynių medinių altorių ansambliu, kuris 1805 m. sudegė. Dabar bažnyčią puošia penki mediniai istoristiniai altoriai, juose yra vertingų XVIII a. drobių („Šv. Laurynas“ su aptaisais, „Šv. Antano Paduviečio vizija“). 

Be sakralinių statinių, Žagarė didžiuojasi išlikusiais XIX a. dvaro rūmais. Dvaro parke galima pamatyti olandišką („kepurinį“) vėjo malūną, sumūrytą iš lauko akmenų ir minimą nuo 1780 metų. Tai vienas seniausių Lietuvoje išlikusių vėjo malūnų.

Jolita Liškevičienė, ŽAGARĖ, Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, p.198–200.