Žagarę, ramų ir tylų Šiaurės Lietuvos miestą, pietinę Žiemgalos dalį, vertėtų aplankyti visiems, kas bent šiek tiek domisi savo krašto istorija. Į šį kraštą ras kelią ir maldininkai, nes čia – stebuklais garsėjusios Dievo Tarnaitės mergelės Barboros Umiastauskaitės gyvenamoji vieta.

Barbora (gimė 1628 m.) anksti neteko motinos, todėl gyvenant su tėvu ir pamote jai teko patirti daug skriaudų. Barboros šeima nepasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis. Tačiau dar ankstyvoje vaikystėje Barboros motina sugebėjo dukrai įdiegti didelį pamaldumą. Ankstyva motinos mirtis ir tvirtas tikėjimas paskatino Barborą rinktis vienuolės kelią. Ji buvo įstojusi į benediktinų vienuolyną Rygoje, bet dėl neaiškių priežasčių netrukus grįžo namo. Manoma, kad taip ji pasielgė dėl silpnos sveikatos ir dėl nuolatinio tėvo priešinimosi.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Barbora buvo labai jautrios, geros širdies, todėl rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos: lankė ligonius, užtardavo baudžiauninkus, vargšams galėjo atiduoti paskutinį kąsnį. Žagariečiai Barborą Umiastauskaitę (kai kur rašoma Umiastauskytė) vadino šventąja mergele ir ilgus amžius po mirties neatsistebėjo jos teikiamomis malonėmis. Jaunutės Barboros gerumo, dosnumo, tyrumo ir gelbėtojos kultas padėjo išsaugoti lietuviškumą ir trukdė plisti protestantizmui.
Mirė Barbora 1648 metais visai jaunutė, sulaukusi vos 20 metų, gindamasi nuo tėvo smurto. Iš pradžių jos kūnas buvo palaidotas Butlerių dvaro rūsyje, dabartiniame Žvelgaičių kaime. Per septintąsias Barboros mirties metines iš Butlerių dvaro rūsio iškeltas ir bendrose kapinėse palaidotas jos kūnas išgulėjo ten maždaug šimtą metų. Per tą laiką nepaliaujamai sklido garsas apie jos dorybes ir gerus darbus varguoliams, kurie ir pradėjo reikalauti didesnės pagarbos Barboros palaikams. Jau XVIII a. pradžioje žmonės prašė bažnytinės vyriausybės, kad jos karstą perkeltų į bažnyčią – tinkamesnę jos garbei vietą. 1779 metais Barboros karstas perneštas į Senosios Žagarės bažnyčios kriptą.

Manoma, kad Barboros Žagarietės kultas pradėjo formuotis po to, kai buvo aptiktas jos gerai išsilaikęs kūnas. Tai patvirtina ir Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus 1755 m. į Romą siųsta ataskaita, kurioje jis, kalbėdamas apie Žagarę, rašo, kad esą būtina paminėti vienos Dievui atsidavusios mirusios mergaitės kūną, kuris pagarsėjęs daugeliu stebuklų. Kaip vienas iš jų paminėtas toks atvejis. Kai per karą su švedais degė Senosios Žagarės bažnyčia, iš jos požemių buvo išnešti ir vienoje krūvoje sudeginti mirusiųjų karstai. Bet tos mergaitės lavonas ugnies nebuvo sunaikintas, nors buvęs liepsnose. Jis buvo iš pelenų ištrauktas ir, laikant šį įvykį Dievo galios ir mergaitės nuopelnų įrodymu, įdėtas į karstą. Kai Barboros palaikai buvo perkelti į bažnyčios rūsį, žmonės ėmė ją viešai garbinti.

Viename iš pasakojimų sakoma, kad kai tėvas norėjęs ją nubausti už nešamą baudžiauninkams maistą, griebęs jos prijuostę pažiūrėti, ką neša, ten pamatęs tik kvepiančius rožės žiedus.

Oficialiai Barbora Žagarietė niekada nebuvo pripažinta šventąja, tačiau tai neturėjo įtakos jos kulto formavimuisi Žagarės apylinkėse, o vėliau ir didesnėje Lietuvos dalyje. Barbora visų pirma buvo laikoma ligonių globėja. Kaip vienas iš svarbesnių jos šventumo įrodymų yra kreipiantis į ją užtarimo patirtos malonės, kurias paprasti žmonės vadino tiesiog stebuklais. Jų užrašyta daugiau kaip 400. Nepaisant mėginimų uždrausti Barboros kultą, Žagarės žmonės jos neišsižadėjo. Senosios Žagarės bažnyčioje buvęs vienas šoninis altorius vadintas šv. Barboros vardu.

Plačiau pasklidus gandui apie Barboros Žagarietės užtarimu patirtas malones, tolimesnių parapijų žmonės taip pat prašydavo šventąją mergelę užtarti juos pas Viešpatį, duodavo įžadą pasveikus nukeliauti į Žagarę padėkoti už gautą malonę.

Žagarėje nuo seno šalia lietuvių gyveno ir kitų tautybių bei tikėjimų žmonių: be lietuvių, mieste ir apylinkėse veikė gausios žydų, latvių, rusų, taip pat mažesnės vokiečių, lenkų, čigonų bendruomenės. Nepaisydami religijų skirtumų, jie taip pat melsdavosi prie Barboros Žagarietės karsto.

Barboros Umiastauskaitės - Žagarietės kultas gana intensyviai gyvavo nuo 1775 iki 1963 metų. Pirmasis pasikėsinimas į jos kulto sunaikinimą įvyko po 1863 m. sukilimo, kai Lietuvoje prasidėjo draudimų laikotarpis. Be lietuviškos spaudos bei kitų draudimų, buvo liepta užmūryti visus bažnyčios rūsius. Žagarės Barboros rūsys tokio nuosprendžio sulaukė 1876 m. Po derybų su Žagarės klebonu buvo užmūrytas rūsio langelis, o pats rūsys užrakintas ir neprieinamas tikintiesiems, bet kūnas nebuvo palaidotas.

Pokario laikotarpiu sovietinė valdžia visomis priemonėmis kovojo su žmonių tikėjimu, religine praktika: uždarinėjo bažnyčias, vienuolynus, draudė tikybos pamokas. Ši religinių bei žmogiškųjų vertybių naikinimo banga palietė ir Žagarę. 1963 m. balandžio 2 dieną LTSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo uždaryta Senosios Žagarės bažnyčia. Vos mėnesiui prabėgus, gegužės 10 dieną, iš bažnyčios rūsio dingo ir Barboros palaikai. Jų likimas iki šios dienos nežinomas.

Barbora Žagarietė žmonių buvo mylima ir garbinama. Jų įvertinimas ir tikėjimas jos galia ir yra didžiausias jos šventumo įrodymas. Šiuo metu Šiaulių Vyskupas E. Bartulis yra pradėjęs rinkti medžiagą beatifikacijos bylai dėl Barboros Žagarietės paskelbimo palaimintąja.
http://www.vysniufestivalis.lt