Vilkija stovi dešiniajame Nemuno krante apie 30 km į šiaurės vakarus nuo Kauno ir 12 km į pietryčius nuo Seredžiaus.

Tai sena panemunes vietovė, žinoma XIV a. Tada Vilkija buvo lietuvių pilis, įėjusi į Lie­tuvos gynimosi sistemą, drauge su Veliuona, Pieštve, Kaunu ir kitomis. Tada Vilkiją supo didžiulės girios, kuriose, be abejo, buvo ir daugybė vilkų, nuo kurių vietovė gavo vardą.

1384 m. ties Vilkija Jogaila su Skirgaila sumušė kryžiuočius, kurie čia buvo įsibrovę Ragainės komtūro Vygando vedami. 1388 m. kryžiuočiai vėl apgulė Vilkijos pilį. Lietuvių įgula, negalėdama išsilaikyti prieš žymiai gausesnį ir geriau ginkluotą priešą, pati su­deginusi pilį ir prasiveržusi pro kryžiuočių eiles. Lietuvos pilietinio karo metu, 1391 m., kryžiuočiai atstatė Vilkijos pili ir perdavė Vy­tautui, kuris tada varžėsi su Jogaila.

Aprimus karams, Vilkija buvo didžiojo kunigaikščio dvaras, seniūnija, valsčiaus pavieto centras. 1548 m. Vilkijos seniūniją laikė Že­maičių seniūnas Jeronimas Katkevičius.

Vilkijos miestelis išaugo ryšium su preky­bos pagyvėjimu Nemunu. Jau iš senų laikų Vilkija buvo pirklių sustojimo vieta; buvo ap­sikeičiamą ir prekėmis. Lankydavosi sielinin­kai, bajorai. 1537 m. čia buvo 32 alinės ir 4 midaus parduotuvės. 1551. XI. 27 D.L.K. si­dabrinės mokesčio sąrašuose Vilkija žymima miestu, mokančiu 10 kapų grašių šio mokes­čio. Tačiau į didesnį miestą Vilkijai išaugti sutrukdė jos valdytojai, žiūrėję tik savo siau­rų asmeninių reikalų, ne miestelio gerovės. Prieš juos kovojo tiek valstiečiai, tiek mieste­lėnai. 1592 metais Vilkijos valsčiaus Rugėnų kaimo valstiečiai išsikovojo laikytojo įvestų padidintų prievolių sumažinimą ir griežtai atsisakė mokėti tas prievoles kunigaikščiui P. Krošinskiui, kuriam valsčiaus laikytojas bu­vo juos įkeitęs, temokėdami senas, komisorių patvirtintas prievoles*). 1636 m. karališkieji revizoriai priteisė Vilkijos valsčiaus laikyto­jams J. Mockevičiui ir jo žmonai atlyginti skriaudas Gučkaimio kaimo valstiečiams ir rado, kad 1609 m. nustatytos prievolės yra per sunkios. 1590 m. panašiu būdu priešinosi Pelutavos valstiečiai.

1792 m. Vilkijai suteiktos miesto teisės ir herbas (šv. Juozapas). Tačiau Vilkijos val­dytoja seniūnė Z. Zabelienė (tai matyti iš vai­to J. Ivaškevičiaus ir miestelėnų 1794. XII. 6 skundo) ignoravusi suteiktas privilegijas, do­kumentus, suteikiančius Vilkijai savivaldą, ir trukdžiusi magistrato darbą. Vilkijos gyven­tojai tada prašė apsaugoti juos nuo seniūnės ir dvaro tarnautojų persekiojimo, patvirtinti miestelėnų prerogatyvas, kokiomis naudojosi Veliuonos, Josvainių ir kt. laisvųjų miestų gyventojai. 1797 m. Rusijos caras Vilkijos seniūniją atidavė Zabielai, kuris pagriežtino baudžiavą. 1819 m. Vilkijos baudžiauninkai ir miestelė­nai įgaliojo miestelio gyventoją žydelį Abrao­mą Markų ir ryžtingą valstietį St. Lopacinskį vykti su skundu į Petrapilį pas Rusijos vy­riausybę dėl miesto gyventojų laikymo bau­džiauninkais ir atsisakė duoti prievoles dva­rui. Tuo pačiu laiku jėga priešinosi teismo nutarimo vykdytojams, Markaus ir jo sūnaus suėmimui. Tačiau 1828 m. rusų valdžia pasi­priešinusius privertė atsiimti skundą ir ištrė­mė į Sibirą.

1812 m. Napoleono žygis ir 1831 m. sukili­mas palietė ir Vilkiją. Aktyviai reiškėsi ir 1863 m. sukilėliai; čia buvo sutelktos jų di­desnės jėgos. 1863. III. 28 jie užpuolė prie Nemuno stovėjusią rusų gvardijos bataliono I kuopą, kuri buvo priversta trauktis, nete­kusi 36 užmuštų ir sužeistų. Sukilėliams ati­teko nemažas karo grobis, ypač šautuvų, kurių sukilėliai stokojo. Kurį laiką ties Vilkija vei­kė kun. Antanas Mackevičius, vienas suma­niausių sukilimo vadų, 1863. XI. 26 ties Le­bedžiais susirėmęs su rusais. Tačiau XII. 17, kai jis drauge su adjutantu d'Artuzziu mėgino keltis į antrąją Nemuno pusę prie Ringuvos (5 km į vakarus nuo Vilkijos), buvo išduotas ir rusų sugautas; XII. 28 buvo pakartas Kau­ne. Jį sugavusiam karininkui išmokėta 3000 rublių piniginė premija.

Kadangi Vilkija buvo karališkasis dvaras, tai ir gyventojų dvasiniais reikalais turėjo rūpintis didysis kunigaikštis. 1540 m. kara­lius Žygimantas I pastatė pirmąją medinę Šv. Jurgio vardo bažnyčią, kurią 1606 atnaujino Zigmantas III Vaza. Reformacijos sąjūdžio metu, pagal M. Valančių, ji likusi tuščia, ap­leista ir be klebono.

1908-1912 m. klebonas kun. Baokis su parapiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčią. Ne­trukus po to prasidėjo I pasaulinis karas. Pa­gal rusų „strateginius" planus šioje srityje turėjo būti nugriauti bažnyčių bokštai. Dėl to Raudondvario ir Zapyškio bažnyčios susprog­dintos, o Seredžiaus neteko bokštų. Tačiau Vilkijos bažnyčia išliko sveika dėl energingo klebono kun. Bačkio sumanumo: jis apgavo rusus ir vokiečius. Pagal kai kurių vilkijiškių pasakojimą jis gerokai pavaišinęs rusų pionie­rius, kurie buvo atvykę bažnyčios susprog­dinti, ir jie neskubėję atlikti šio šventvagiško darbo. Tuo pačiu metu klebonas radęs būdą pranešti vokiečiams, kad Vilkijoje rusų nebe­są, taigi nereikią šaudyti į miestelį. Apie tą patį kleboną prof. S. Kolupaila „Nemune" pasakoja kitą linksmesnį atsitikimą. Kartą garlaivis, plaukdamas į Kauną, susidūręs su baidoku ir baidokas garlaivio šone pramušęs skylę. Padėtis buvusi kritiška, nes laivas ga­lėjęs nuskęsti. Išgelbėjęs šiuo garlaiviu plau­kęs klebonas: jis užkimšęs skylę lašiniais, ku­riuos vežesis su savimi. Garlaivis sėkmingai pasiekęs Kauną, o klebonas atsiėmęs atgal sa­vo lašinius.

Vilkijos parapija priklausė Kauno dekana­tui. 1936 m. apjungė 5563 parapiečius. Iš se­nų laikų prie parapijos buvo mokykla; ji at­gaivinta vysk. M. Valančiaus laikais. 1853 m. mokėsi 45 mokiniai. Po sukilimo uždaryta, vėliau įkurta rusiška mokykla.

Spaudos draudimo laikais Vilkiją pasiek­davo draudžiamoji lietuviška spauda, kurią platino savi ir kitų vietovių knygnešiai. 1907. Vii. 8 suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras, kurio metu suvaidinta „Alyvos žydi" ir „Ne-atmezgamas mazgas". Vėliau vaidinimai buvo ruošiami dažniau. Veikė Blaivybės draugijos skyrius.

Carinės Rusijos laikais Vilkija buvo vals­čiaus centras ir priklausė Kauno apskričiai. Miestelis buvo išaugęs; 1903 m. buvo 2201 gyventojas.

Nepriklausomybės metais Vilkija buvo vals­čiaus centras. 1923 m. buvo 290 namų ir 1797 gyv., 1939 m. apie 2500 gyventojų. Tada Vil­kija*) gerokai apsitvarkė, išaugo. Jos gatvės buvo grįstos akmenimis; didžiausios jų buvo Jurbarko ir Kauno. Judėjimas buvo gyvas, nes, be vietos gyventojų, į Vilkiją atvažiuoda­vo ir iš kaimyninių valsčių į turgų apsipirkti ir kitais reikalais. Būdama tarp didesnių Lie­tuvos miestų Kauno ir Jurbarko, išaugo į pre­kybos centrelį; be to, buvo ir keletas įmonių. Pačioje Vilkijoje (Jurbarko gatvėje) buvo di­džiulė medžio apdirbimo įmonė ir malūnas. Buvo kooperatyvas, smulkaus kredito draugi­ja, keli bankeliai, pieninė, autobusų stotis, garlaivių prieplauka, daug įvairių prekybos įmonių. Iš švietimo įstaigų minėtinos: vidu­rinė mokykla, vėliau išaugusi į 8 klasių gim­naziją, trys penkių komplektų pradžios mo­kyklos, biblioteka su skaitykla, liaudies uni­versitetas, nemaža kultūrinių bei jaunimo or­ganizacijų. Iš įstaigų minėtinos: valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, vaistinė, apylin­kės teismas, policijos nuovada, paštas, 2 me­dicinos, 1 dantų gydytojas, 5 advokatai; gy­veno nemaža amatininkų. Be lietuvių reiškėsi ir žydų bendruomenė, turėjusi savo sinagogą, mokyklą. 1941 m. jie buvo vokiečių likviduoti.

Okupacijų metai Vilkijai ir apylinkėms bu­vo skaudūs: žudymai, deportacijos. 1944— 1945 m. aktyviai veikė lietuviai partizanai.

1950 m., pertvarkant okupuotosios Lietuvos administraciją, Vilkija paversta rajono cent­ru. Tada rajonas apėmė 184 km2 plotą, kuria­me buvo 1 sovchozas ir 20 kolchozų su 4200 baudžiauninkų kiemų. 1959 m. mieste buvo 1957 gyventojai, kurių tarpe 842 vyrai ir 1115 moterų; 1962 m. — 2100 gyv. Vilkijos rajonas panaikintas. Pati Vilkija priklauso Kauno rajonui.

*) Apie Vilkiją dali žinių suteikė Br. Vilkas

B.Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA“