Vilkija stovi dešiniajame Nemuno krante apie 30 km į šiaurės vakarus nuo Kauno ir 12 km į pietryčius nuo Seredžiaus.

Tai sena panemunes vietovė, žinoma XIV a. Tada Vilkija buvo lietuvių pilis, įėjusi į Lietuvos gynimosi sistemą, drauge su Veliuona, Pieštve, Kaunu ir kitomis. Tada Vilkiją supo didžiulės girios, kuriose, be abejo, buvo ir daugybė vilkų, nuo kurių vietovė gavo vardą.

1384 m. ties Vilkija Jogaila su Skirgaila sumušė kryžiuočius, kurie čia buvo įsibrovę Ragainės komtūro Vygando vedami. 1388 m. kryžiuočiai vėl apgulė Vilkijos pilį.
Lietuvių įgula, negalėdama išsilaikyti prieš žymiai gausesnį ir geriau ginkluotą priešą, pati sudeginusi pilį ir prasiveržusi pro kryžiuočių eiles. Lietuvos pilietinio karo metu, 1391 m., kryžiuočiai atstatė Vilkijos pili ir perdavė Vytautui, kuris tada varžėsi su Jogaila.

Aprimus karams, Vilkija buvo didžiojo kunigaikščio dvaras, seniūnija, valsčiaus pavieto centras. 1548 m. Vilkijos seniūniją laikė Žemaičių seniūnas Jeronimas Katkevičius.

Vilkijos miestelis išaugo ryšium su prekybos pagyvėjimu Nemunu. Jau iš senų laikų Vilkija buvo pirklių sustojimo vieta; buvo apsikeičiamą ir prekėmis. Lankydavosi sielininkai, bajorai. 1537 m. čia buvo 32 alinės ir 4 midaus parduotuvės. 1551. XI. 27 D.L.K. sidabrinės mokesčio sąrašuose Vilkija žymima miestu, mokančiu 10 kapų grašių šio mokesčio. Tačiau į didesnį miestą Vilkijai išaugti sutrukdė jos valdytojai, žiūrėję tik savo siaurų asmeninių reikalų, ne miestelio gerovės. Prieš juos kovojo tiek valstiečiai, tiek miestelėnai. 1592 metais Vilkijos valsčiaus Rugėnų kaimo valstiečiai išsikovojo laikytojo įvestų padidintų prievolių sumažinimą ir griežtai atsisakė mokėti tas prievoles kunigaikščiui P. Krošinskiui, kuriam valsčiaus laikytojas buvo juos įkeitęs, temokėdami senas, komisorių patvirtintas prievoles. 1636 m. karališkieji revizoriai priteisė Vilkijos valsčiaus laikytojams J. Mockevičiui ir jo žmonai atlyginti skriaudas Gučkaimio kaimo valstiečiams ir rado, kad 1609 m. nustatytos prievolės yra per sunkios. 1590 m. panašiu būdu priešinosi Pelutavos valstiečiai.

1792 m. Vilkijai suteiktos miesto teisės ir herbas (šv. Juozapas). Tačiau Vilkijos valdytoja seniūnė Z. Zabelienė (tai matyti iš vaito J. Ivaškevičiaus ir miestelėnų 1794. XII. 6 skundo) ignoravusi suteiktas privilegijas, dokumentus, suteikiančius Vilkijai savivaldą, ir trukdžiusi magistrato darbą. Vilkijos gyventojai tada prašė apsaugoti juos nuo seniūnės ir dvaro tarnautojų persekiojimo, patvirtinti miestelėnų prerogatyvas, kokiomis naudojosi Veliuonos, Josvainių ir kt. laisvųjų miestų gyventojai. 1797 m. Rusijos caras Vilkijos seniūniją atidavė Zabielai, kuris pagriežtino baudžiavą. 1819 m. Vilkijos baudžiauninkai ir miestelėnai įgaliojo miestelio gyventoją žydelį Abraomą Markų ir ryžtingą valstietį St. Lopacinskį vykti su skundu į Petrapilį pas Rusijos vyriausybę dėl miesto gyventojų laikymo baudžiauninkais ir atsisakė duoti prievoles dvarui. Tuo pačiu laiku jėga priešinosi teismo nutarimo vykdytojams, Markaus ir jo sūnaus suėmimui. Tačiau 1828 m. rusų valdžia pasipriešinusius privertė atsiimti skundą ir ištrėmė į Sibirą.

1812 m. Napoleono žygis ir 1831 m. sukilimas palietė ir Vilkiją. Aktyviai reiškėsi ir 1863 m. sukilėliai; čia buvo sutelktos jų didesnės jėgos. 1863. III. 28 jie užpuolė prie Nemuno stovėjusią rusų gvardijos bataliono I kuopą, kuri buvo priversta trauktis, netekusi 36 užmuštų ir sužeistų. Sukilėliams atiteko nemažas karo grobis, ypač šautuvų, kurių sukilėliai stokojo. Kurį laiką ties Vilkija veikė kun. Antanas Mackevičius, vienas sumaniausių sukilimo vadų, 1863. XI. 26 ties Lebedžiais susirėmęs su rusais. Tačiau XII. 17, kai jis drauge su adjutantu d'Artuzziu mėgino keltis į antrąją Nemuno pusę prie Ringuvos (5 km į vakarus nuo Vilkijos), buvo išduotas ir rusų sugautas; XII. 28 buvo pakartas Kaune. Jį sugavusiam karininkui išmokėta 3000 rublių piniginė premija.

Kadangi Vilkija buvo karališkasis dvaras, tai ir gyventojų dvasiniais reikalais turėjo rūpintis didysis kunigaikštis. 1540 m. karalius Žygimantas I pastatė pirmąją medinę Šv. Jurgio vardo bažnyčią, kurią 1606 atnaujino Zigmantas III Vaza. Reformacijos sąjūdžio metu, pagal M. Valančių, ji likusi tuščia, apleista ir be klebono.

1908-1912 m. klebonas kun. Baokis su parapiečiais pastatė naują mūrinę bažnyčią. Netrukus po to prasidėjo I pasaulinis karas. Pagal rusų „strateginius" planus šioje srityje turėjo būti nugriauti bažnyčių bokštai. Dėl to Raudondvario ir Zapyškio bažnyčios susprogdintos, o Seredžiaus neteko bokštų. Tačiau Vilkijos bažnyčia išliko sveika dėl energingo klebono kun. Bačkio sumanumo: jis apgavo rusus ir vokiečius. Pagal kai kurių vilkijiškių pasakojimą jis gerokai pavaišinęs rusų pionierius, kurie buvo atvykę bažnyčios susprogdinti, ir jie neskubėję atlikti šio šventvagiško darbo. Tuo pačiu metu klebonas radęs būdą pranešti vokiečiams, kad Vilkijoje rusų nebesą, taigi nereikią šaudyti į miestelį. Apie tą patį kleboną prof. S. Kolupaila „Nemune" pasakoja kitą linksmesnį atsitikimą. Kartą garlaivis, plaukdamas į Kauną, susidūręs su baidoku ir baidokas garlaivio šone pramušęs skylę. Padėtis buvusi kritiška, nes laivas galėjęs nuskęsti. Išgelbėjęs šiuo garlaiviu plaukęs klebonas: jis užkimšęs skylę lašiniais, kuriuos vežesis su savimi. Garlaivis sėkmingai pasiekęs Kauną, o klebonas atsiėmęs atgal savo lašinius.

Vilkijos parapija priklausė Kauno dekanatui. 1936 m. apjungė 5563 parapiečius. Iš senų laikų prie parapijos buvo mokykla; ji atgaivinta vysk. M. Valančiaus laikais. 1853 m. mokėsi 45 mokiniai. Po sukilimo uždaryta, vėliau įkurta rusiška mokykla.

Spaudos draudimo laikais Vilkiją pasiekdavo draudžiamoji lietuviška spauda, kurią platino savi ir kitų vietovių knygnešiai. 1907. Vii. 8 suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras, kurio metu suvaidinta „Alyvos žydi" ir „Neatmezgamas mazgas". Vėliau vaidinimai buvo ruošiami dažniau. Veikė Blaivybės draugijos skyrius.

Carinės Rusijos laikais Vilkija buvo valsčiaus centras ir priklausė Kauno apskričiai. Miestelis buvo išaugęs; 1903 m. buvo 2201 gyventojas.

Nepriklausomybės metais Vilkija buvo valsčiaus centras. 1923 m. buvo 290 namų ir 1797 gyv., 1939 m. apie 2500 gyventojų. Tada Vilkija gerokai apsitvarkė, išaugo. Jos gatvės buvo grįstos akmenimis; didžiausios jų buvo Jurbarko ir Kauno. Judėjimas buvo gyvas, nes, be vietos gyventojų, į Vilkiją atvažiuodavo ir iš kaimyninių valsčių į turgų apsipirkti ir kitais reikalais. Būdama tarp didesnių Lietuvos miestų Kauno ir Jurbarko, išaugo į prekybos centrelį; be to, buvo ir keletas įmonių. Pačioje Vilkijoje (Jurbarko gatvėje) buvo didžiulė medžio apdirbimo įmonė ir malūnas. Buvo kooperatyvas, smulkaus kredito draugija, keli bankeliai, pieninė, autobusų stotis, garlaivių prieplauka, daug įvairių prekybos įmonių. Iš švietimo įstaigų minėtinos: vidurinė mokykla, vėliau išaugusi į 8 klasių gimnaziją, trys penkių komplektų pradžios mokyklos, biblioteka su skaitykla, liaudies universitetas, nemaža kultūrinių bei jaunimo organizacijų. Iš įstaigų minėtinos: valsčiaus savivaldybė, sveikatos punktas, vaistinė, apylinkės teismas, policijos nuovada, paštas, 2 medicinos, 1 dantų gydytojas, 5 advokatai; gyveno nemaža amatininkų. Be lietuvių reiškėsi ir žydų bendruomenė, turėjusi savo sinagogą, mokyklą. 1941 m. jie buvo vokiečių likviduoti.

Okupacijų metai Vilkijai ir apylinkėms buvo skaudūs: žudymai, deportacijos. 1944— 1945 m. aktyviai veikė lietuviai partizanai.

1950 m., pertvarkant okupuotosios Lietuvos administraciją, Vilkija paversta rajono centru. Tada rajonas apėmė 184 km2 plotą, kuriame buvo 1 sovchozas ir 20 kolchozų su 4200 baudžiauninkų kiemų. 1959 m. mieste buvo 1957 gyventojai, kurių tarpe 842 vyrai ir 1115 moterų; 1962 m. — 2100 gyv. Vilkijos rajonas panaikintas. Pati Vilkija priklauso Kauno rajonui.

Apie Vilkiją dali žinių suteikė Br. Vilkas

B.Kviklys ,,MŪSŲ LIETUVA“