Gyvuoja Šalčininkų rajone, netoli Turgelių miestelio, Mikniškėse, vienintelė tokia Lietuvoje tikinčiųjų – stačiatikių – bendruomenė, kurios gyvenimas taip glaudžiai susijęs su gamta, su žemės ūkio darbais, kuriuos dirbdami jos nariai pelnosi kasdieninę duoną, kaip nėra susijęs joks tikrų tikriausias ūkininkas. ši bendruomenė jai priklausančios žemės niekada neišsižadėjo ir neišsižadės, kol bus pakankamai jėgų ją dirbti. O neretas ūkininkas, žiūrėk, savo sklypą sugalvoja parduoti ir imasi kokios nors kitos veiklos. Tuo Mikniškių stačiatikių bendruomenės santykis su žeme, su gamta ir yra ypatingas.

Šioje bendruomenėje yra įvairaus amžiaus žmonių – moterų ir vyrų; kai kurie gyvena tiesiog šeimomis. Taigi nors tikintieji labai daug meldžiasi, atlieka įvairias stačiatikiams būdingas religines apeigas, bet tai nėra vienuolynas, o tiesiog griežto, bet ne asketiško krikščioniško gyvenimo būdo šalininkų bendrija.

Šie žmonės, vadinantys save bendra šeima, seserimis bei broliais, yra tikri žemdirbiai; maistui naudoja tik savo rankomis užaugintus javus, vaisius, daržoves; yra nemažas bitynas. Laiko ir šiek tiek gyvulių: karvių, avių, kiaulių, taip pat naminių paukščių.

Labai kruopščiai šie žmonės prižiūri gėlynus, o visoje jų gyvenamojoje aplinkoje viešpatauja pavyzdinė tvarka, nėra jokios taršos. Ūkininkavimo būdas – iš esmės ekologiškas; žemės ūkio techniką bendruomenė naudoja tik būtiniausiems, sunkiausiems darbams atlikti. Labai daug laiko bendruomenės nariai skiria aplinkai gražinti: sodina ir prižiūri įvairius dekoratyvinius augalus.

Gyvena jie buvusio čionykščio dvaro sodyboje, šalia kurios ant kalniuko stovi iš toli matoma medinė cerkvė. Joje bendruomenės nariai meldžiasi, o likusį dienos laiką skiria vienokiems ar kitokiems darbams.

Pažvelgus į juos, vis besišypsančius, labai draugiškus ne tik vienas kitam, bet ir mielai bendraujančius su atvykstančiais įvairiais lankytojais, atrodo, jog jie yra laimingi, nes gyvena tokį gyvenimą, kokį patys pasirinko. Ir niekas jiems netrukdo dabar būti tokiems, kokie yra, nors sovietmečiu buvo mėginta iš viso bendruomenę sugriauti; ji buvo įjungta į Tabariškių sovchozą. Tačiau vis dėlto neišvaikė. Tad Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsigavo ir Mikniškių bendruomenė, kurios narius galima vadinti tikrais Dievo ir gamtos vaikais. šių žmonių gyvenimo būdo negali paveikti net nūdieniai civilizacijos laimėjimai, tarp kurių yra nemaža jiems visai nereikalingų.

Vytautas Leščinskas