VILNIAUS KENESA (Liubarto g. 6)

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniuje jau gyveno nemaža karaimų bendruomenė, kuri jautė poreikį turėti ir savo kenesą, nes iki šiol pamaldos vykusios privačiuose namuose jau nebepatenkino jos poreikių.

1908 m. birželio 3 d. tuo tikslu buvo sudarytas  10 asmenų Kenesos statybos komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas  vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928). Komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale Nr. 293 skirti karaimų kenesos statybai neatlygintinai sklypą. Beje, prašyme pažymima, kad Vilniuje gyvena apie 300 karaimų tikėjimą išpažįstančių asmenų. 1909 m. balandžio 7 d.  Vilniaus miesto Dūma patenkino bendruomenės prašymą ir skyrė neatlygintinam naudojimui iš valstybės rezervo 282,7 kvadratinius sieksnius (apie 12 arų) žemės Žvėryne, gatvėje, kuri tada vadinosi Gorodskaja (dabar Liubarto). Oficialiai Vilniaus kenesos statyba prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Miesto savivaldybės sprendimu, į kenesos fasadą įsiremianti gatvė, buvo pavadinta Karaimų gatve. 2017 m. prie gatvės pavadinimo buvo pakabinta lentelė su karaimišku šios gatvės pavadinimu.

Dar prieš prasidedant statybai tam reikalui buvo pradėtos rinkti lėšos tarp vietinių ir užsienio bendruomenių.  Kenesos statybai buvo skirtos ir lėšos, gaunamos už Vilniuje leidžiamo žurnalo Karaimskoje slovo (Karaimų žodis) prenumeratą. Sevastopolio karaimai 1913 m. traukiniu  atsiuntė kipariso medienos altoriui gaminti ir pinigus, kuriuos jie buvo surinkę savo miesto kenesos statybai, bet ten jos nepastatė. (LMAB, F301, ap. 445, psl. 31). 

1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma  priėmė dar vieną svarbų sprendimą - šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio  parapijos namo, skirto švietimo tikslams, su mansarda (su mezoninu) statybai. Šio  namo statybos fundatoriai buvo turtingi žemvaldžiai broliai Juzefas (1860-1945) ir Romualdas (1857-1913) Lopatto. Abiejų brolių vardai iškalti geradarių vilniečių atminimui pagerbti skirtame paminkle – Obuolyje, atidengtame Vilniuje 2011 m. Vivulskio gatvės pradžioje. 

Deja, dėl lėšų stokos ir dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo kenesos statybos darbai buvo nutraukti. Kenesos statybos užbaigimo komitetas (Kомитет по достройке Вильнюсской кенесы), vadovaujamas stambaus tabako verslininko Moisiejaus Durunčos (1873-1923), vėl buvo sudarytas 1921 m. karaimams iš evakuacijos grįžus į Vilnių. Buvo įsteigtas ir kenesos darbų užbaigimo fondas bei  atnaujinta sutartis su anksčiau kenesos altorių turėjusiu pagaminti staliumi Josifu Šatrovskiu. 1923 m. rugsėjo 9 d., kai statybos darbai buvo baigti, kenesą   pašventino to meto Vilniaus karaimų religinės bendruomenės vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928). 

Tarpukaryje kenesa buvo kelis kartus perdažyta, ir joje reguliariai vykdavo pamaldos. 1928 m. rugsėjo 15 d. čia įvyko iškilminga naujai išrinkto aukščiausiojo karaimų dvasininko ir pasaulietinio vadovo Hadži Serajos Chano Šapšalo inauguracija.

 1949 m.  Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu  kenesa buvo uždaryta, nes, anot protokolo, "tikinčiųjų skaičius tėra vos 15  žmonių ir nėra dvasininko". Tačiau iš tiesų tuo metu Vilniuje gyveno per 200 karaimų. Per tuos 40 metų, kai kenesa buvo nacionalizuota, pastate ilgus metus veikė klubas, net vykdavę šokiai, paskui ten buvo įsikūręs trestas, geodezijos tarnybos archyvas, vėliau, sumontavus perdangą, buvo įrengti  du butai, kuriuose gyveno žmonės.

Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1988 m. rugsėjo 23 d.  to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934-1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) pastangų dėka. Pastarasis netrukus ėmė rūpintis ir kenesos restauravimo darbais, kurie buvo baigti 1993 m. Tų metų spalio 14 d. Mykolas Firkovičius kenesą iškilmingai pašventino. Šiuo metu ji vėl yra veikianti, ir religinių švenčių metu joje vyksta pamaldos.

Stačiakampę kenesą su trisiene apside suprojektavo architektas Michailas Prozorovas (1860-1914) remdamasis karaimų liturgikos reikalavimais ir madinga istorizmo  architektūros stilistika. Šis mūrinis maurų stiliaus statinys panašus į Kijevo kenesą, kurią projektavo tas pats architektas. Rytietiško stiliaus fasadą vainikuoja svogūno formos kupolas, virš kurio ant smailės metaliniame apskritime įtaisytas karaimų herbas. Savita pastato išorė pabrėžia unikalią jo paskirtį.

Pastatą puošia bizantiško stiliaus langai, viršuje suapvalinti,  susišaukiantys su kupolu. Pastato fasade nuo gatvės pusės - masyvios paradinės ąžuolinės durys, kurios  atidaromos didelių iškilmių metu, o šiokiadieniais vaikštoma per šonines duris. Virš paradinių durų - ovalinė skaidriu bespalviu ir geltonu stiklu įstiklinta  rozetė, kurios ornamentą kuria metalinis grafiškas ažūras, atkartojantis didžiosios salės centrinės lubų rozetės motyvą.  

Visos kenesos plotas – 180 m2. Įėjus į vidų patenkama į nedidelį prieangį, iš kur pro duris patenkama į didžiąją salę su altoriumi tiesiai prieš įėjimą,  ir šoniniais gana stačiais laiptais į balkoną, kur meldžiasi moterys. 

Restauruojant kenesą, ypatingi sunkumai iškilo atkuriant altorių bei šviestuvus. Vilniaus karaimų bendruomenei  iš dalies pagelbėjo tautiečiai iš Haličo, kur kenesa buvo uždaryta 1960 m., bet vietiniai karaimai sugebėjo išsaugoti  šviestuvus. Restauruoti Kultūros ir švietimo ministerijos meno vertybių restauravimo centro meistrų jie   šiandien ir puošia Vilniaus  kenesos skliautą ir sienas. Kenesos altorių teko gaminti iš naujo remiantis išlikusiomis nuotraukomis.  Pagal Mykolo Firkovičiaus ir jauno inžinieriaus Leonido Rajecko projektą jis buvo pagamintas iš presuotų 20 mm storio medžio drožlių plokščių, faneruotų tamsiomis ąžuolo plokštelėmis (šponu), jau po kenesos pašventinimo ir užėmė savo vietą 1995 m. pradžioje.

Restauravimo darbams pasibaigus, Mykolas Firkovičius 1993 m. spalio 2 d. surašė  detalią Karaimų kenesos pastato remonto restauravimo darbų atmintinę. Jos dėka žinome visą Vilniaus kenesos restauravimo istoriją. Kenesos atvaizdas buvo atkurtas ant voko, 1997 m. Lietuvos pašto specialiai išleisto minint karaimų  įsikūrimo Lietuvoje 600-tąsias metines. 

Dr. doc. Halina  Kobeckaitė