Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų vietoje gyventa jau IV–VIII a. Medinė įtvirtinta gyvenvietė XIII–XIV a. virto galinga ankstyvojo mūro pilimi. XV–XVI a. sandūroje prasidėjo viduramžiškos gotikinės pilies rekonstrukcija. XVI a. ji paverčiama ištaiginga renesansine Naujųjų laikų rezidencija. XVII a. pradžioje rūmai rekonstruoti ankstyvojo baroko stiliumi. Vilniaus rūmuose tuo metu gyveno Lietuvos ir Lenkijos valdovai, sukaupę garsių meno ir kitų rinkinių bei skleidę naujas kultūrines idėjas visam kraštui. Čia buvo sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir viso Vidurio, Rytų ir Šiaurės Europos regiono likimas. XVII a. vidurio karo su Maskva metu nusiaubti ir apgriauti rūmai nebebuvo suremontuoti ir nebetarnavo kaip valdovų rezidencija. XVIII–XIX a. sandūroje carinės Rusijos administracijos iniciatyva rūmai nugriauti (išskyrus rytų korpuso dalį). Valdovų rūmų atkūrimo idėja gimė kartu su Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdžiu XX a. pabaigoje. Nuo 1987 m. prasidėjo nuoseklūs kompleksiniai tyrimai, kurie tapo rūmų atstatymo pagrindu. 2000 ir 2001 m. Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė sprendimus dėl rūmų atkūrimo. Atkūrimo darbai pradėti 2002 m. 2009-ųjų (Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo metais) liepos 6 d. įvyko atkurtų, tačiau iki galo neįrengtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų simbolinis atidarymas, kuriame dalyvavo net 15 valstybių valdovai ir vadovai. Atkurtieji rūmai vėl turėtų tapti ilgaamžės Lietuvos valstybingumo tradicijos ir tautinio pasididžiavimo simboliu, reikšmingu pilietinio auklėjimo, istorinės savimonės ugdymo bei kultūrinio paveldo pristatymo centru.