Manoma, kad 1529 m. Birštone jau stovėjusi bažnyčia (mat oficialiuose dokumentuose Birštonas vadinamas miestu). XVII a. pr. Prienų ir Birštono seniūnas Kasparas Horvartas įpareigotas atstatyti sunykusią bažnyčią, padarant ją Prienų bažnyčios filija. Vėliau, XVII a. viduryje, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas IV Prienų bažnyčios filijai dovanojo 7 kaimų sodybas kartu su baudžiauninkais. Šiaurės karo metu (1655 m.) bažnyčia sudegė, tad vėl buvo įsipareigota ją atstatyti. Prienų seniūno kunigaikščio Kazimiero Sapiegos rūpesčiu ir lėšomis naujoji bažnyčia pastatyta 1787 m. Birštono parapija atkurta 1795 m. Naują mūrinę bažnyčią 1900-aisiais suprojektavo garsus architektas Vaclovas Michnevičius. Kertinis bažnyčios akmuo padėtas 1903 m. Darbams vadovavo Birštono parapijos klebonas Jonas Karvelis, o statybinę priežiūrą vykdė architektas Edmundas Emilijanas Frykas. 1909 m. bažnyčia pašventinta šv. Antano Paduviečio titulu. Birštono bažnyčia neogotikinė, su aukštu bokštu. Vidus trijų navų, skliautuotas, grindys iš akmens plokščių, mozaikinės.

Šventovę puošia dailininko Nikodemo Silvanavičiaus paveikslas „Šv. Judas Tadas“. Kitas paveikslas yra nežinomo XIX a. Lietuvos dailininko „Šv. Apaštalas Simonas“. Bažnyčios centriniame altoriuje yra Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslas (autorius Stanislovas Gobiata), kairės pusės šoniniame altoriuje esantis paveikslas „Šv. Juozapas su Kūdikėliu“ kaip manoma yra iš XVIII a. bažnyčios.

Bažnyčią puošia įspūdingi vitražai. Tuometinės bažnyčios kunigas Mykolas Marijonas Petkevičius 1984-1986 metais, pasitelkęs žymų Lietuvos vitražistą Vytautą Švarlį ir dailininką Andrių Giedrimą, įamžino Lietuvos krikšto 500 metų (1387 m.) ir Šv. Kazimiero, Lietuvos Globėjo, 500 mirties (1484 m.) sukaktis. Vitražuose pavaizduoti Lietuvos krikštytojai kunigaikščiai Mindaugas (1251) ir Vytautas Didysis (1386), vyskupai Motiejus Valančius ir Valerijonas Protasevičius (XVI a. Lietuvos švietėjas). Kituose vitražuose pavaizduoti: šv. Jurgis, arkangelas Mykolas, šv. Maksimiljonas Kolbė (XX a. kankinys).

Bažnyčios vargonus apie 1908 m. pastatė gerai žinomas to meto vargonų meistras iš Kauno Jonas Garalevičius. Vargonų prospekto autorius Adomas Karalius (1908 m.). Dauguma instrumento metalinių vamzdžių fabrikiniai, įvairios griežyklos dalys, kaip dažna Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pr. pirkti Vokietijoje ar gretimose vakarų Europos šalyse, mediniai vamzdžiai bei dauguma mechanikos įrengimų daryta Lietuvoje. 1959 m. vargonus kapitališkai remontavo Stanislovas ir Liudvikas Černiauskai. 1999 m. vargonus restauravo vargonų meistras Pikutis Laimonas iš Vilniaus.

Priekinę šventoriaus pusę juosia Vloclavike (Lenkija) nulieta metalinė tvora su metaliniais vartais.

Bažnyčioje švenčiami šv. Antano Paduviečio, Švč. Mergelės Marijos škaplierinės, Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos atlaidai, vyksta sakralinės muzikos koncertai.